
Dizainerio V. Purono (pirmas iš kairės), tautodailininko K. Samalionio bei V. Siliuko pastangomis gimsta vaikų žaidimų aikštelės įranga – graži iniciatyva, kuri ateityje gali tapti ir tradicija.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
„Vis nerimsti?” - paklausėme dizainerio Viliaus Purono, kai jo „bambalėliu” važiavome apžiūrėti naujo pramano – rankų darbo vaikų žaidimų aikštelės inventoriaus.
„Esu protas, šviesa ir tiesa”, - puroniškai į klausimą atsako V. Puronas.
„Netgi tiems, kas tave kritikuoja?”
„Jiems? Jiems šakute į... Į burną...” - nesutrinka dizaineris.
„Taip žiauriai?”
„Kodėl žiauriai? Artimą reikia pamaitinti...”
Bekalbėdami užsukame į kažkokią pašiūrę miesto pakrašty, kurioje pamatome triūsiančius du vyrus. Greta mėtosi rąstai, matyti medinės pelėdos, sūpynės, dar kažkas...
Gražus bendradarbiavimas
„Kasmet vyksta konkursas „Už žydintį ir švarų Saulės miestą”, - pasigardžiuodamas aiškina V. Puronas. - Jeigu pirmaisiais metais jame užsiregistravo apie 50 „ūkelių”, dabar jų - per 200. Tapo jau kaip ir sistema. Labai miela, kad toji sistema plečiasi, ir tvarkingumu žmonės užsikrečia vieni nuo kitų. Vadinasi, užkrečia ne vien blogi pavyzdžiai... Nuo šiol bus apdovanojamos ne tik atskiros valdos, bet ir kelių daugiabučių namų „įrėminti“ kvartaliukai. Šiuo metu yra 5 ar 6 kvartaliukai, pretenduojantys į geriausiai besitvarkančiųjų titulą, o kas nugalės, paaiškės jau netrukus.
Ir niekas pasaulyje nežino, kad šiuo metu nugalėtojui mes gaminame vaikų žaidimų aikštelės įrangą. Prie jos triūsia tautodailininkas Kęstutis Samalionis bei jo bičiulis Vitoldas Siliukas.
Pasak V. Purono, naudojama nuo Beržynėlio likusi mediena. O jis pats rūpinasi metalinėmis konstrukcijų dalimis. Toks gražus bendradarbiavimas, kurio rezultatą – aikštelių įrangą – padovanuos geriausiai besitvarkantiesiems.
„Prieš kelerius metus pradėjome gražiausiai besitvarkantiems dovanoti žoliapjoves, tai dabar jau lyg ir nebeįsivaizduojama – žolė kiemuose pjaunama tik žoliapjovėmis. Žoliapjovių invazija...” - nepaliauja šypsotis V. Puronas, pridurdamas, jog žodis „padovanosime” nelabai čia tinka - žmonės patys užsidirba prizus.
Paklaustas, ar ši graži akcija taps tradicinė, V. Puronas neslepia: „Jei pasikeis valdžia ir ateis kas kitas, gali idėja supūti, panašiai kaip supuvo Beržynėlis...”
„Pagal ES instrukcijas, žaidimo aikštelių inventoriui taikomi tam tikri saugumo reikalavimai. Ar jūsų kuriamas inventorius atitinka juos?”
V. Puronas: „Jeigu daroma iš metalo ir konstrukcijoje esama judančių dalių, reikalinga gauti sertifikatą. Kiek žinau, Lietuvoje nėra komisijos, kuri galėtų oficialiai duoti šitokį sertifikatą. Šį punktą apeiname keliais būdais (gerąja prasme). Pirma, yra labai mažai judamų dalių. Antra, konstrukcijos yra medinės. Be to, jas kuriantys tautodailininkai turi patirties, nes kažką tokio darė kartu su norvegais, su švedais... T. y. šalims, kur tie reikalavimai galioja ir kur jų griežtai laikomasi. Pagaliau paskutinį „sertifikavimą” atliks vaikučių mamos, kurių kiemų teritorijoje visa tai bus statoma”.
„Pasakiška dovana”
„Ką gi, panašu, jog turite „chaltūros”, - klausiame triūsiančių K. Samalionio ir V. Siliuko.
„Anokia čia „chaltūra” - paprasčiausia labdara, - juokiasi vyrai. - Daug ką reikia daryti rankomis, be mechanizmų - kitaip neišeina. O parvažiuoji namo, čia jau žmonelė pasitinka: „Kur pinigai?”
Pasak jų, viskas bus padaryta per tris savaites. Beliko suręsti senjorams pavėsinę su stalu ir dviem suolais. Vaikučiams skirta pelėda papuošta lingynė ir sūpynės, ir medinė vaza gėlėms (arba šiukšlėms). Nelygu, kas labiau bus reikalinga būsimiems inventoriaus šeimininkams. Viskas daroma iš ąžuolo medienos, vadinasi, stovės ilgai.
„Nors ir darote kaip labdarą, vis dėlto būtų įdomu žinoti, kiek kainuotų šioji įranga, jeigu ji būtų skirta pardavimui?” - klausiame.
„Apie 7-8 tūkstančius litų, įskaitant medieną, metalines konstrukcijas, darbą”, - pagalvoję atsako meistrai. Ir priduria: „Vaikams tai bus pasakiška dovana”.
Ko gero, jie teisūs.



