Normal 0 19 false false false LT X-NONE X-NONE MicrosoftInternetExplorer4

Gegužės 13-oji – Meilės diena, deivės Mildos šventė

Deivė Milda prieš šventąjį Valentiną

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kam mums, lietuviams, šaltą vasarį švęsti įsimylėjėlių – Šventojo Valentino – dieną, jei šiltą gegužės 13-ąją turime seną gražią meilės deivės Mildos šventę, sako dvi žymios etnologės Diana Martinaitienė ir Daiva Šeškauskaitė.   

Juolab, kad ši senoji šventė skirta ne tik meilės, bet ir pagarbios draugystės santykiams.

Primiršta ne tik šventė, bet ir tautosaka

Dėl to, kad ši senoji Meilės diena, deivės Mildos šventė, yra primiršta, kalti ne tik prekybininkai, išpopuliarinę Vasario 14-ąją, bet ir visa švietimo sistema, kurioje nėra vietos mūsų etninei kultūrai.

„Turime tokią turtingą tautosaką, tačiau ji netyrinėjama nei mokyklose, kur tik nuo šio rugsėjo žadama įvesti tokius pasirenkamus būrelius, nei aukštosiose mokyklose, - piktinasi etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Šeškauskaitė, kuri yra parašiusi pastaraisiais metais labai išpopuliarėjusią knygą „Erotika tautosakoje“. - Jei ir domimasi, tai tik – vėlyvesne, modernesne, modifikuota.“

Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnologė Diana Martinaitienė taip pat mano, kad deivės Mildos šventė yra geriau nei Šventojo Valentino diena.

„Pavasaris reiškia meilę, kelią į poravimąsi, į vaisingumą. Manau, kad mūsų protėviai pasirinko Meilės dienai tikrai tinkamesnį, su gamtos ciklais susijusį laiką“, - sako Diana Martinaitienė.

Milda, mildinis, mildininkai...

Liudijimų apie deivės Mildos funkcijas, jos garbinimo apeigas yra šiek tiek išlikę. 

Senovėje, pasak istorikės profesorės Pranės Dundulienės, Lietuvoje būta net kelių deivės Mildos šventovių: dviejų Kaune, Vilniuje ant dabartinio Trijų kryžių kalno ir galimai dar keliose vietose.

Manoma, kad būtent deivę Mildą vaizduoja 7,5 centimetro aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 metais surasta Gedimino kalno požemyje, ir kad ją vaizdavo kita – nuogos moters su gėlių puokšte rankose - statula, kuri 1782 metais surasta Kaune, seno namo sienoje, ir iš karto kunigo sudaužyta į gabalus.    

Buvus tokią deivę liudija net senasis dabartinio gegužės mėnesio pavadinimas - mildinis, miličius, išlikęs tautos atmintyje kartu su dar praėjusio amžiaus pradžioje girdėtu meilės kančias mokančiu apmalšinti ar sužadinti meilę žiniuonio pavadinimu – mildininkas ar mildauninkas...

Meilė – kaip tautos išlikimo pagrindas

Vis dėlto išsamesnės informacijos, kokia toji deivė Milda buvo, kokias turėjo funkcijas ir kokios apeigos jos garbei buvo atliekamos, beveik neišliko. Etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Šeškauskaitė tai paaiškina taip: „Deivė Milda, kaip ir kiti senieji Lietuvos dievai, bei jiems skirtos apeigos buvo retai minimi senuosiuose raštuose, nes juos rašė daugiausia kunigai, kurie dėl savo padėties net ir norėdami negalėjo gilintis į pagoniškus papročius ir tradicijas“.

Etnologės nuomone, senovės lietuviai Mildą garbino meilę suvokdami kitaip nei dabar suvokiame mes, o kaip visavertės šeimos sukūrimo, kaip giminės, tautos išlikimo pagrindą. „Visa mūsų tautosaka yra skirta jaunimui, viskas joje susiję su jaunimu ir meile, - sako Daiva Šeškauskaitė. – Ir meilė čia ne žodžiai „aš tave myliu“, o daug rimtesnis, gilesnis jausmas ir supratimas. Todėl suprantama, kad ir meilės deivė Milda buvo svarbi mūsų liaudies pasaulėžiūrai“.

Pagarbios draugystės deivė

Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnologė Diana Martinaitienė teigia, kad deivės Mildos garbinimo atspindžių yra išlikę senuosiuose lietuvių liaudies papročiuose ir žaidimuose, kurie buvo žaidžiami būtent gegužės mėnesį.   

„Gegužės viduryje, būtent deivei Mildai skirtą dieną, merginos žaidimo metu pasiskirdavo sau „brolelius“, vaikinai - „seseles“ ir visus metus tie „broleliai“ ir „seselės“ turėdavo vieni kitus „šėnavoti“: vienas kitu rūpintis, padėti, - sako Diana Martinaitienė. - Tai buvo ne meilės, o pagarbios draugystės santykiai.“

To žaidimo metu prie kiekvienos merginos užrištomis akimis iš eilės prieidavo vaikinai ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“

Todėl tikėtina, kad būtent gegutė buvusi deivės Mildos paukštė, nes Mildos diena kai kur dar buvo vadinama Gegutės diena. Kita vertus, pasak etnologės Dianos Martinaitienės, tik gegutė vienintelė iš visų paukščių ir gyvulių turi ypatingų galių nulemti žmonių gyvenimo trukmę. 

Beje, dar buvo tikima, kad nulaužta nuo medžio, kuriame tupėdama kukavo gegutė, šaka kaip kabliuku užkabinus patinkančio žmogaus drabužius galima jį priversti įsimylėti.

 

„Jei esame save gerbiantys lietuviai, turime švęsti deivės Mildos dieną“, - sako etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Šeškauskaitė. 1

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnologė Diana Martinaitienė: „Gegužės 13-oji yra geresnė alternatyva vasario 14-ajai“. 2

Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.