Zita KATKIENĖ

Šią savaitę Savivaldybėje – precendento neturintis atvejis - Katinų muziejaus įkūrėja ir jo puoselėtoja Vanda Kavaliauskienė muziejaus eksponatus padovanojo miestui. Niekas tarsi ir nesikeičia - muziejus kaip buvo, taip ir lieka Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre, kuris nuo šiol ir rūpinsis muziejaus eksponatais. „Aš atlikau kilnią pilietinę misiją”, - „Šiaulių naujienoms” kalbėjo Katinų muziejaus įkūrėja jau po to, kai Tarybos nariai viebalsiai pritarė paimti neįkainojamą dovaną. Muziejininkė turtus perdavė kukliai – miesto valdžia net nesiteikė jos pakviesti į miesto Tarnybos posėdį, kuriame perimta unikali kolekcija.

 

 

Muziejaus įkūrėja ir iki šiol vienintelė eksponatų savininkė sako, jog dėl to, kad dovanojo eksponatus, niekas nesikeičia. Jei būtų dovanojusi „Aušros” muziejui, kaip taip pat buvo galvota, būtų tekę keisti patalpas, ieškoti muziejuje vietos dar vienam muziejui. 

 

„Aš atlikau  tik pilietinę pareigą”, - šypsosi V. Kavaliauskienė, šiuo daugeliui netikėtu sprendimu nusprendusi pagerbti ir savo tėvo Stasio Jurevičiaus, garsaus provizoriaus, pedagogo, pirmojo lietuvių kalba parašyto chemijos vadovėlio autoriaus, atminimą.

 

„Aš gimtajam miestui padovanojau brangią ir vertingą kolekciją tam, kad šiandieniniai  miesto  gyventojai ir ateinančios kartos galėtų lankyti Katinų muziejų ir džiaugtis mano surinkta kolekcija”, - tęsia V. Kavaliauskienė lyg iš rašto, nes jai pačiai dar sunku patikėti tuo, kad muziejus, kuriam skyrė beveik penkis savo gyvenimo dešimtmečius, jau nebe jos.  

Dovanojamų eksponatų sąraše - net 3899 vienetai muziejaus eksponatų. Tai, žinoma, katyčių skulptūrėlės - molinės, medinės, porcelianinės, tai ir katyčių paveikslai ir daugybė daiktų su katyčių atvaizdais. Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre įsikūrusiame muziejuje ir šviestuvai, ir kėdės - taip pat katinai. Katinėlių atvaizdai ir spalvotuose vitražuose, ir laiptų turėklų ornamentuose. V. Kavaliauskienė sako, jog prieš Naujuosius metus buvo atliekama eksponatų inventorizacija, tai dovanoti didesnieji eksponatai, kurie inventorizuoti. O eksponatų juk yra dar labai daug. Net ir jos pačios namuose.

 

V. Kavaliauskienei nepamirštami 1962 metai, kai bendradarbė iš Zakopanės parvežė ir padovanojo pirmąją katino skulptūrėlę. Tada ir šovė mintis kolekcionuoti katinus. 

Po šešerių metų farmacininkės Vandos Kavaliauskienės kolekcijoje eksponatų jau buvo tiek daug, kad kilo mintis ir muziejų kurti. Tad 1968-aisiais buvo suformuota muziejaus kolekcija. Apie šią kolekciją rašė ne tik beveik visi tarybinės Lietuvos laikraščiai. Rašė ir Maskvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos spauda. O kiek dar nežinomų leidinių minėjo katinų kolekcionierės vardą, nes kolekcijos apžiūrėti atvažiuodavo ekskursijos iš visų Sąjungos respublikų.

 

1990 metų gegužės 17 dieną Šiaulių miesto meras Kazimieras Šavinis perkirpo Katinų muziejaus atidarymo juostą. Informacija apie muziejų paplito po visą pasaulį, tad į muziejų pradėjo plaukti eksponatai iš pačių įvairiausių žemės kampelių: Kanados, JAV, Meksikos, Kubos, Anglijos, Portugalijos, Prancūzijos, Japonijos, Kinijos, Australijos ir Afrikos. Atkeliavo atvirukai, skulptūrėlės, kalendoriai, pašto ženklai, indai, vazos... Ir visi su katinų atvaizdais. Šiuo metu, pasak V. Kavaliauskienės, muziejuje - per 10 tūkstančių eksponatų. Tokie muziejai pasaulyje yra tik Šveicarijoje ir Olandijoje.  Ir trečias - Žuvininkų gatvėje Šiauliuose.  Per 15 tūkstančių lankytojų per metus aplanko muziejų, ir tarp jų - ne tik Lietuvos vaikai.

„Nežinau, ar gerai padariau, kad dovanoju”, - po savivaldybės Tarybos posėdžio kalbėjo šiaulietė. Deja, niekas jos nepakvietė nei į Tarybos posėdį, nei į kokį gražų renginį. „Mačiau, vienas dailininkas paveikslus padovanojo muziejui, tai buvo labai gražiai pagerbtas”, - kalba V. Kavaliauskienė ir priduria, kad jokios nuoskaudos nejaučia, nes nieko ir nesitikėjo. 

„Metai eina, energijos mažėja”, - sako 86-erių metų moteris, dar nežadanti sėdėti sudėjus rankas.  Nes muziejaus eksponatų dovanojimas - tai lyg ir pasitraukimas iš aktyvaus darbo muziejuje. 

 

„Dabar ten nueinu tik šeštadieniais ir antradieniais, nors muziejus - mano antrieji namai”, - kalba V. Kavaliauskienė, apie kurią rašė ne tik miesto, bet ir daugelio pasaulio šalių laikraščiai. 

 

Keisti aktyvų gyvenimo būdą Vanda Kavaliauskienė nusprendusi po to, kai susilaužė ranką. Iš aktyvaus gyvenimo teko pasitraukti ir beveik penkis mėnesius praleisti gydymo įstaigose. Grįžusi iš jos jautėsi blogiau, o darbo, pasak V. Kavaliauskienės, begalė. Muziejuje daug ekskursijų, daug susitikimų, tad po darbo dienos norisi poilsio. Bet nėra tam laiko - dar prieš traumą pradėta rašyti knyga apie savo šeimos istoriją. Tad ji ir tapusi dar viena priežastimi pasitraukti iš aktyvaus darbo muziejuje. 

 

„Aš atsisakiau muziejaus vedėjos pareigų”, - šypsosi V. Kavaliauskienė ir dėl to nesibaimina. Nes jaučia, kad muziejus perduotas į patikimas rankas. Tad ji dabar gali daugiau laiko skirti knygai, kuriai rašyti yra sukaupusi labai daug medžiagos. Ypač svarbu prisiminti giminės šaknis - senelių gyvenimą, kurių, atrodo, kilmingų būta. Deja, mažai kam tai rūpėjo, kai senieji giminės žmonės dar buvo gyvi, tad niekas ir nepasirūpino giminės šaknis atsekti. 

 

Šapnagiuose (Šiaulių rajonas) gyveno senelis Antanas Jurevičius, užauginęs du sūnus - Juozą ir Stasį. Pastarasis - Vandos Kavaliauskienės tėvas, užauginęs du sūnus ir dvi dukteris.  

Keturių vaikų šeimoje Vanda, kaip pati sako, buvusi vienintelė grynakraujė šiaulietė - kiti du broliai ir sesuo gimė Jaltoje, kur gyveno Jadvyga ir Stasys Jurevičiai. Po 1917 metų revolicijos lietuviai ėmė evakuotis į Lietuvą. Tėvelis tapo evakuacinės komisijos pirmininku ir rūpinosi ne tik savo šeima, bet ir kitų Jaltoje gyvenusių lietuvių grįžimu. 

„Grįžę apsigyvenome Šapnagiuose, pas tėvelio brolį, - prisimena V. Kavaliauskienė, nuo dvejų metukų gyvenanti Šiauliuose. - Tėvelis dirbo vaistinėse, Šiaulių gimnazijoje dėstė chemiją, pats parašė bei išleido pirmąjį organinės chemijos vadovėlį.“ V. Kavaliauskienė nepamena, ar tuo metu apie jos tėvelį rašė laikraščiai, tačiau vėliau, kai pati tapo žinoma, tėvelio nuotraukos bei jos vaikystės fotografijos nuolat puikavosi laikraščių puslapiuose. 

 

 

Vos baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją Vanda Jurevičiūtė nuėjusi dirbti į vaistinę mokine, nes tėvelis labai norėjo, kad nors vienas iš keturių jo vaikų pasirinktų vaistininko kelią. Tokia buvusi tvarka - prieš mokslus reikėjo trejus metus atidirbti vaistinėje mokine. Per tuos metus teko palaidoti ir tėvelį, ir mamą, tad tolimesnį gyvenimo kelią teko įveikti be jų pagalbos. 

Išvyko mokytis į Kauną, kur baigė prie Vytauto Didžiojo universiteto rengtus farmacininkų kursus. Vėliau baigė ir Felčerių-akušerių mokyklos Farmacijos skyrių. Didžiausias sutapimas buvęs tas, jog po penkiasdešimties metų ji baigė tą patį Maskvos farmacijos institutą, kuriame mokėsi ir tėvelis. 

 

Dirbti teko ne tik vaistinėje. Dirbta ir vaistų sandėlyje, Farmacijos valdyboje, kur nueitas kelias nuo inspektorės iki valdytojos. Farmacinės valdybos Šiaulių tarprajoninės kontoros valdytoja Vanda Kavaliauskienė dirbo 30 metų.  Už puikų darbą buvusi įvertinta Sveikatos apsaugos žymūno ženkleliu, V. Kavaliauskienei suteiktas ir  LTSR nusipelniusios provizorės garbės vardas. 

 

Nusipelniusios provizorės vadovaujamas kolektyvas sovietiniais metais buvo nuolat įvertinamas pereinamąja raudonąja vėliava. Ji buvo išrinkta bei dirbo miesto Taryboje, aktyviai dalyvavo miesto Moterų tarybos, nuolat sukosi miesto kraštotyrininkių veikloje. Vanda Kavaliauskienė tapo ir penkioliktąją Mikelio premijos laureate - šia premija pagerbiami labiausiai nusipelnę kraštotyrininkai. 

 

 

Šatrijos gatvėje Jurevičiai įsikūrė tada, kai Vandai buvo vos keleri metukai. Tad beveik visas gyvenimas prabėgo miesto centre. Tik karo metu, kai vyko Šiaulių bombardavimas, šeima traukėsi iš miesto. Medinis namas nors ir apdegė, tačiau išliko. Išliko ir ąžuolas, kurį mama su tėveliu sodino tėvo jubiliejaus dieną. Dabar ąžuolas išskleidė šakas per visą kiemą, o išradinga dukterėčia Luana Jurevičiūtė, su kuria gyvena po vienu stogu, pritvirtinusi prie ąžuolo kamieno nosį, akis ir lūpas, tarsi sudvasino beveik aštuonis dešimtmečius ošiantį galiūną.

Didžiuliame kieme - ir dukterėčios auginami reti paukščiai, ir reti augalai. Kai kurie - dar tėvelio sodinti. V. Kavaliauskienė aprodo kiemą, kuriame ir gėlynai, ir širdžiai mielos pavėsinės, kur praleista daug valandų, skirtų atgaivai. 

 

Nei muziejininkės kieme, nei namuose - jokio materializmo. Viskas, kas sukaupta, skirta sielai. V. Kavaliauskienė jau ir nebežino, kas jos gyvenime buvo svarbiau - katinų kolekcija ar knygos, kurių taip pat sukaupta labai daug. Visur, kur tik yra vietos, surikiuotos knygos. Ypač muziejininkei brangios tos, kurias dar skaitė ir tėvai. „Niekada nebuvau nei praktiška, nei materialistė, tad ir vertinau tik dvasines vertybes”, - sako V. Kavaliauskienė. 

 

„Man gyvenime visada labai svarbios buvo knygos, spauda”, - sako V. Kavaliauskienė, iki šiol prenumeruojanti net keturis leidinius. 

Dar svarbu gyvenime buvo farmacininkės darbas, žinoma, Kačių muziejus, meilė savo kraštui. Įvairiapusį gyvenimą teko gyventi, tad ir yra apie ką rašyti knygoje. Ne tik apie artimuosius ir gimines, bet ir apie miesto žmones, kaimynus, draugus, be kurių neįsivaizduotų savo gyvenimo.