2013-09-29 12

G. Fridbergas: „Aš labai myliu Lietuvą, bet ne abstrakčią Lietuvą, ne kažkokią išsigalvotą – myliu mano Lietuvą, mano draugus, mano vietas.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Praėjusią savaitę Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje vyko IV pasaulio litvakų kongreso renginys, skirtas Lietuvos žydų genocido aukoms atminti.
Renginyje šiauliečiai ir miesto svečiai galėjo paklausyti jaunųjų Šiaulių miesto atlikėjų koncerto, išvysti vienadienę žymaus Izraelyje gyvenančio menininko Gregory Fridbergo fotografijų parodą „Lietuva – pirmoji meilė. Izraelis – mano namai“ - Lietuvos, Izraelio vaizdus, pažįstamus ir nepažįstamus veidus, įvairias gyvenimo akimirkas.
Puikiai lietuviškai kalbantis, nors jau nuo 1979 metų gyvenantis Izraelyje, G. Fridbergas yra pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, žinomas menininkas. Juolab kad jis gimė Kaune, fotografijos meno mokėsi Vilniuje, dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir tik paskutiniuosius dešimtmečius dirba ir kuria Izraelyje. Šiuo metu G. Fridbergo vienas iš pagrindinių užsiėmimų - rengti įvairias parodas ir renginius Aukštajame Nazarete bei bendradarbiauti su Izraelyje įsikūrusia asociacija „Israelita“, kuri vienijanti išeivius iš Lietuvos.
Interviu su fotomenininku G. Fridbergu pradėjome nuo įspūdingos jo parodos Ch. Frenkelio viloje.
- Jūsų fotografijos, ypač peizažai, yra labai tapybiški.
- Aš tapau. Esu dirbęs M. K. Čiurlionio muziejuje savo laiku ir Izraelyje aš dirbau muziejuose - ir pačiame seniausiame „Miškan le imanut“, ir Tel Avivo dailininkų sąjungoje.
Mano nuomone, kūryba – ar tapyba, ar piešinys, ar fotografija – mažai kuo skiriasi vienas nuo kito. Gal man taip išeina dėl prigimties, nes tikrai negalvojau apie tai. Ar spalvos yra, ar jų nėra ir fotografijoje, ir tapyboje, ir grafikoje, man nesvarbu, nes tai nusakoma tik vienu žodžiu „kūryba“.
Jei pažiūrėsite į mano draugo fotomenininko Rimanto Dichavičiaus, kuris fotografuoja taip pat niu – pusiau nuogas puikias, gražias moteris, fotografijas, tai pamatysite, kad jos skiriasi nuo kitų fotografų irgi kažkokiu tapybišku stiliumi, metodu.
Kiekvieno meistro ranka ir akis yra savitos: jei tą patį dešimt žmonių fotografuos ar tapys iš tos pačios vietos ir tuo pačiu laiku, vis tiek visi kūriniai bus skirtingi.
Taigi, matyt, toks yra mano stilius.
- Kaip ir portretai, kurie labai dvasingi ir su istorija.
- Seni draugai, žiūrėdami dabartinius mano darbus, sako: kaip įdomu, kaip gražu, bet mes labiau mėgstame tuos tavo senuosius - nespalvotus.
Taip, mano portretai yra daugiausia nespalvoti - juodai balti ar beveik vienspalviai. Tiesiog mano portretai yra tokie, o kodėl – nežinau.
Apskritai man patinka ir portretai, ir peizažai, nes man absoliučiai nesvarbu, ką daryti. Aš darau meną.
Šioje parodoje yra visokiausių įvairių laikotarpių darbų. Keletas jų yra sukurta Lietuvoje, prieš trisdešimt ketverius metus juos išsivežiau į Izraelį. Tai mano draugų portretai - Juozo Grušo, Broniaus Petrausko – Skulptūros ir vitražo galerijos direktoriaus, skulptoriaus, puikaus žmogaus, mano artimo draugo, ir kitų. Aišku, ekspozicijoje yra ir jaunystės laikų, ir maždaug prieš trejus metus sukurti mano portretai.
Man atrodo, kad čia visi mato, jaučia, jog tai vieno žmogaus kūryba, nesvarbu, iš kokio ji laikotarpio. Tai mano laikas – mano gyvenimas.
Šiemet Lietuvoje tai jau penktoji mano paroda, 2009 metais buvau surengęs tris per trečiąjį pasaulinį litvakų kongresą. Visų čia eksponuojamų ir eksponuotų mano parodų koncepcija: Lietuva - pirmoji meilė, o Izraelis - mano gyvenimas.
Man tai yra labai svarbūs dalykai ir artimi žodžiai. Aš labai myliu Lietuvą, bet ne abstrakčią Lietuvą, ne kažkokią išsigalvotą – myliu mano Lietuvą, mano draugus, mano vietas. Todėl prieš 34 metus buvo nelengva Izraelyje, kur kitokios spalvos, vaizdai, kur palmė taip skiriasi nuo Lietuvos medžių dekoratyvumu. Bet pripranti prie kito aromato, klimato, vaizdų ir jie pasidaro artimi. Taip man artimas šiandien Izraelis, kaip kadaise buvo artima Lietuva.
- Tikriausiai išvykus iš Lietuvos buvo sudėtinga bendrauti su čia likusiais savo draugais menininkais?
- Nors po išvykimo pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau 1996 metais, tačiau ir iki tol gaudavau informacijos, draugų albumų ir žinodavau, kas vyksta Lietuvoje, Sąjungoje. Mano geras draugas Rimantas Vanagas siuntė man laikraščius ir knygas. Ir aš gaudavau tokios informacijos, kokios ne visi ir Lietuvoje gaudavo.
- O kaip draugai Lietuvoje jus vadina, nes Gregory skamba neįprastai?
- Vadina Griša, nes dokumentuose aš - Grigorijus. Bet tai irgi ne mano vardas. Mano vardas Hirš, bet Rusijoje, Tarybų Sąjungoje visi Hiršai tapo Grišomis, Grigorijais. O kai nuvažiavau į Izraelį ir ten mano pavardę ir vardą parašė hebrajų, ivrito raidėmis, tai vardas Grigorijus pradėtas skaityti kaip Gregory. Nuo to laiko ar aš Grigorijus, ar Gregory - man visiškai nesvarbu.
Aš baigiau rusų mokyklą Kaune, bet labai daug žmonių, draugų sako, kad mano lietuvių kalba yra gera, kad gal net pusė lietuvių kalba blogiau už mane.
Nežinau, kaip tai man pavyksta. Gal todėl, kad tai mano kalba, juk aš iš Kauno senamiesčio. Kalbu lietuviškai, nors dabar tai ir sunku - trūksta žodžių.
Mes Izraelyje kalbame ir rusiškai, ir ivritu. Su žmona kartais kalbu ir lietuviškai, kad pašaliniai nesuprastų, bet gana retai.
Kita vertus, yra Izraelyje labai daug lietuvių - mano draugų, su kuriais palaikau ryšius.
Prieš dvejus su puse ar trejus metus todėl mes ir įkūrėme tokią naują asociaciją „Israelita“. Kadangi ivritu kalba Izraelis skamba kaip Israel, Lietuva - kaip Lita, šią organizaciją pavadinome „Israelita“, tai yra, Izraelis ir Lietuva.
Mes daug metų draugaujame su Lietuvos ambasada, kartu rengiame Lietuvos nepriklausomybės dienos šventes. Šiemet šventėme Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – Tel Avivo viešbučio salėje buvo susirinkę kokie keturi šimtai žmonių, buvo ir svečių iš Lietuvos.
Taigi lietuviškai paskutinius kelerius metus dažniau kalbu. O prieš tai, kai daug metų nekalbėjau, sakysiu tiesą, kad kai man reikėdavo ką pasakyti lietuviškai, tai iki galvos skausmo buvo sunku prisiminti žodžius.
Bet kai atvažiavau į Lietuvą, kalba man grįžo pati. Tai įdomu ir keista pačiam.
- O ką atvažiavęs pirmiausia skubate aplankyti?
- Kaip ir sakiau, mano Lietuvą – mano draugus ir mano vietas. Be abejo, kiekvieną kartą einu aplankyti Aleksote žydų kapų, kur mano tėvas palaidotas. O daugiau...
Man, pavyzdžiui, visai neįdomu važiuoti į Palangą. Mano miestai yra Kaunas ar Vilnius, kur aš mokiausi ketverius su puse metų. Bet man labiau patinka maži miesteliai – Anykščiai, Druskininkai, Ukmergė. Ten mano draugai ir aš ten visada nuvažiuoju.
Nėra ypatingų vietų, kur būtinai norėčiau nuvažiuoti. Tiesiog aš mėgstu pasėdėti restorane prie ežero, o Lietuvoje pakanka ir ežerų, ir restoranų.
- Tai Šiauliai nebuvo vienas iš lankytinų objektų jūsų sąraše?
- Atvažiavau į kongresą, nes buvau pakviestas. Nors nelabai mėgstu tuos oficialius dalykus. Mano dalyvavimas - tai mano paroda.
Lietuvoje yra Žydų koordinacinis ir kultūros centras, kurio direktorius Algis Gurevičius ir pasiūlė man surengti parodą Šiauliuose.
Taip aš ir atvažiavau į Šiaulius su paroda, kad parodyčiau ir lietuviams, ir žydams, ko žmogus, gyvenantis Izraelyje, neužmiršo.
Kadangi esu Lietuvoje beveik du mėnesius ir po kelių dienų ruošiuosi grįžti į Izraelį su savo darbais, todėl čia paroda ir yra tik vienos dienos. Kažką paliksiu pas draugus iki kitų metų, bet daugumą išsivešiu, nes spalio 9-ąją Gabrielio namuose bus atidaroma mano ir R. Dichavičiaus paroda. Kadangi Rimantas pats negalės nuvykti į atidarymą, tai aš vežuosi jo raštišką pasveikinimą, o jo darbai jau yra Izraelyje. Prieš du su puse mėnesio mudviejų paroda jau buvo eksponuojama Aukštajame Nazarete, dviejuose pastatuose, trijose salėse. Vienoje salėje buvo pristatomas senas, dar 60-ųjų metų, R. Dichavičiaus ciklas apie senąsias žydų kapines, antrojoje – jo fotografijos, skirtos moterims, trečiojoje – mano darbai. O būsimojoje parodoje bus visko po truputį.

2013-09-29 10

G. Fridbergo autoportretas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-09-29 11

Ch. Frenkelio viloje tik vieną dieną eksponuojama fotoparoda „Lietuva – pirmoji meilė. Izraelis – mano namai“ sulaukė didelio šiauliečių susidomėjimo.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-09-29 13

IV pasaulio litvakų kongreso renginyje, kuris vyko Šiauliuose, koncertavo Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos jaunieji atlikėjai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94564110
Į viršų