Rugpjūčio 23 dieną minimas Baltijos kelio 25-metis. Įvykis, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai save atskirdami nuo Sovietų Sąjungos. Šiauliečio fotomenininko Ričardo Dailidės nuomone, tai buvo vienas reikšmingiausių įvykių Lietuvos istorijoje, kuris dar ir šiandien turi didelę reikšmę.

Diana JANUŠAITĖ
- Kokie prisiminimai iš Baltijos kelio pirmiausiai išnyra atmintyje?
- Tai buvo fenomenalus reiškinys, sudrebinęs pasaulį. Trijų valstybių piliečiai, susikibę rankomis, sudarę gyvą grandinę, įrodė, kad nori būti laisvi. Žmonės nepabijojo ir pasipriešino sovietinei santvarkai. Pareiškė norą prisidėti prie tautos atgimimo.
Dalyviai išgyveno neišpasakytą euforiją, žodžiais neišsakomus patriotiškus jausmus. Baltijos kelyje vyravo nepaprasta nuotaika, fantastinis susikaupimas. Tuo metu nebuvo nė vieno nelaimingo atsitikimo. Žmonės buvo atsakingi, rūpinosi ne tik savo, bet ir aplinkinių gerove.
Susikibę rankomis įrodėme, kad esame kultūringa, draugiška šalis. Kad būdami tolerantiški ir pakantūs vieni kitiems galime tapti demokratiška valstybe.
Viskas vyko nuosekliai, nes tautiškumo ir laisvės siekimas jau seniai buvo užkoduotas mūsų genuose. Prisimenu, kad pokario metais buvo labai baisu gyventi. Kiekvieną dieną ir naktį į namus pasibelsdavo vis kiti žmonės. Nuolat tvyrojo baimės, netikrumo ir nežinios jausmas. Lietuvos gyventojai bijojo būti ištremti. Todėl negalime traktuoti, kad šis įvykis organizuotas atsitiktinai. Prie Atgimimo pradėta eiti dar prieš šimtmečius.
Į Baltijos kelią ėjome išmokę Kražių skerdynių, kaimo daraktorių pamokas, knygnešių ir aušrininkų pasiaukojantį ryžtą saugant seniausią sanskrito prakalbą, nešdami viltį ir tikėjimą, kad miško brolių, gulago vergų ir kankinių aukos ne beprasmės, o Baltijos kelio uždegtos ugnelės priminė piliakalnių, aukurų, Romo Kalantos liepsnos šviesą.
Kelyje pajutome, ką reiškia laisvų ir drąsių žmonių dvasia. Todėl šis kelias nėra vien praeitis. Iš jo mes niekada nesitrauksime.
- Baltijos kelyje dalyvavote kaip fotografas. Ar nebuvo sudėtinga šį įvykį įamžinti?
- Fotografuoti buvo sudėtinga, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad ten nėra nieko ypatinga. Tiesiog stovi žmonės ant plento, ir tiek. Tačiau aš stengiausi įžvelgti kažką gilesnio. Gaudžiau jų emocijas, veido išraiškas, mimikas, įdomesnes situacijas. Nenorėjau visko tik istoriškai atvaizduoti. Man buvo svarbu, kad fotografija būtų meniška ir keltų jausmus.
Fotografuojant masinius renginius labai svarbu nepražiopsoti nė vienos akimirkos. Turi išlikti visada budrus ir atidžiai stebėti kiekvieną detalę. Būti pasiruošęs veikti bet kuriomis aplinkybėmis ir iš įvairių pozicijų. Jei tuo metu nepadarysi reikiamo kadro, galbūt, vėliau tos situacijos daugiau niekada nebenufotografuosi. Be to, reikia pritaikyti tam tikrą techniką, pasirinkti fotografavimo tašką ir nusiteikti, kad reikės daug judėti.
- Kaip pavyko susidoroti su užplūdusiais jausmais?
- Fotografuojant emocijų ne visada pavyksta išvengti. Žinoma, yra kieto charakterio žmonių, kurie save tvardo ir visada išlieka ramūs, tačiau manau, kad emocija yra visko pagrindas. Negali viskas būti tik racionalu. Kiekvienas fotografas savo kūrinyje palieka dalelę savęs, neįmanoma visiškai to išvengti. Fotografas į įvykį turi reaguoti solidariai. Jį priimti arba priešiškai atmesti.
- Kurioms akimirkoms skyrėte didžiausią dėmesį?
- Stengiausi užfiksuoti nenutrūkstančioje virtinėje stovinčių žmonių susikaupimą, jų dvasinę būseną. Apsikabinusių ir rankomis susikibusių asmenų nuotaikas. Klūpančius ir besimeldžiančius vaikus.
- Kur galima išvysti jūsų fotografijų iš Baltijos kelio?
- Fotografijų galite rasti Minties leidyklos išleistame „Baltijos kelio“, 20-mečio jubiliejui paminėti, skirtame albume. Jame taip pat rasite kitų autorių iš Latvijos ir Estijos fotografijų, istorijos faktų ir žinomiausių Lietuvos poetų eilių, puikiai atspindinčių tuometinę Tautos būseną.