Romualdas BALIUTAVIČIUS

- Bandykime dar kartą, - pasiūlė kažkuris iš trijulės.

 

Vyrai iš paskutiniųjų bandė atplėšti sunkias, metalines slėptuvės duris, tačiau jos nepasidavė.

- Beviltiška, - tarė Vedėjas. - Viskas statyta anuomet, šaltojo karo epochoje. - Čia net su dujinių metalo pjovikliu nebūtų ko veikti...

 

Specialistas uždegė žiebtuvėlį, tarsi bandydamas geriau įsižiūrėti į aplinką. Nedidelėje kokių 5 kv metrų erdvėje buvo tik plikos sienos ir durys, pro kurias jie įėjo. Ir kurias taip neapdairiai vienas iš jų užtrenkė.

 

- Gesink tą prakeiktą žiebtuvėlį, - užkriokė Vedėjas. - Išdeginsi paskutinį ore esantį deguonį!

 

- Įdomu, kiek ištversime be maisto ir be vandens, - tyliai paklausė Finansininkas, beje, ėjęs paskutinis ir uždaręs tas nelemtas duris.

 

- Humoristas! Jam mat alaus ir kumpio! - isteriškai nusikvatojo Specialistas. - Jeigu mūsų niekas nepasiges, per artimiausią pusvalandį, prižadu: tu būsi išvaduotas nuo rūpesčių savo pilvu!

 

- Nepasiges... - liūdnai konstatavo Vedėjas. - Niekas nežino, kad mes čia, ketveri metrai po žeme, tarp betono sienų. Gali šaukti arba šaudyti. Mėtyti granatas. Niekas neišgirs – kapitalus Sąstingio epochos darbas!

 

- Tegul ją velniai tą epochą ir visus tuos idiotus, kurie įrengė šitą slėptuvę! - neiškentė Specialistas. - Ir kam to reikėjo?

 

- Šiaip tai jūsų idėja: eiti išžvalgyti slėptuvės patalpas, „Kad turėtume kur susibėgti vieni arba su damomis, toli nuo pašalinių ir žurnalistų akių”, - priminė Finansininkas.

 

- Tu apskritai turėtumei tylėti ir muštis į krūtinę! - užriaumojo Specialistas. - Per tave visi čia galą gausime. Per asilą, kuris nemoka savarankiškai net ketvirčio ataskaitos paruošti! Irgi mat pirmo ryškio gerai apmokama finansų žvaigždė!

 

- Kolega, nusiraminkite. Jūs kalbate labai daug, reiškia, suvartojate daugiau deguonies negu reikėtų gyvybei palaikyti, - paprašė Vedėjas.

 

- Tu, ką? Ir čia man vadovausi? - ironiškai prapliupo Specialistas. - Ir toliau dėsiesi dideliu bosu, skyriaus galva? Kuris susirenka visą grietinėlę, visas įmanomas premijas bei priedus prie atlyginimo, o juodus darbus, bemieges naktis ir atsakingus sprendimus sukrauna kitiems ant pečių?

 

- Ką jūs sau leidžiate, kolega? - bandė prieštarauti Vedėjas.

 

- Nepatinka? Pasakyk nors vieną priežastį, dėl kurios turėčiau tylėti? - mygo Specialistas. - Taip, tylėjau visus tuo ilgus ketverius metus, bet dabar... Bent prieš mirtį pasakysiu, ką apie tave galvojau ir tebegalvoju. Esi suknistas šiknius, „parteigenosė”, partietis, kuris visą laiką galvoja tik apie savo nieko vertą kailį. Tau buvome tik instrumentai, kuriais naudojiesi ir kurios numeti į šalį, vos tik jie pasidaro nebereikalingi!

 

- Vyručiai, nesipykime. Verčiau pagalvokime, kaip iš čia ištrūkti, - nedrąsiai pertarė Finansininkas.

 

- Tai ir mąstyk, Saliamone! Šį kartą nurodymų iš Vedėjo negausi! Jis dabar kitu užimtas - galvoja, ką daryti, kad laidotuvės atsieitų kuo pigiau!

 

- Jums, kolega, bepigu kalbėti, - neryžtingai paprieštaravo Finansininkas. - Aš gi turėjau vesti sudėtingą buhalteriją. Ne taip viskas paprasta, kaip iš šalies atrodo... Nuolat dėl kiekvieno išleisto cento turėjau atsiskaitinėti...

 

- Todėl, kad buvai, esi ir liksi šiknalaižys. Todėl, kad norėjai sotaus ir ramaus gyvenimo. Todėl, kad drebėjai dėl savo vietos, ir buvai pasirengęs daryti viską, ką tik palieps. Todėl, kad tavo leksikone nebuvo žodelio „Ne!” Todėl, kad kasmet važiuodavai ilsėtis į Pietus, kai tuo tarpu mes visi...

 

- Na, ne visi juk gali būti herojai, - rimtai paprieštaravo Finansininkas. - Bet jeigu prašnekome, tai Amžinybės akivaizdoje tebūnie man būna leista pasakyti, ką galvoju apie tokius tipus, kaip jūs, Specialiste. Tokius, kurie diena iš dienos narciziškai gėrėjosi savimi ir visą laiką manė, jog be jų sugrius ne tik skyriaus darbas, bet ir visas pasaulis. Vaidinote nepaperkamą. nesuprastą genijų, demokratą, ašį, aplink kurią sukasi visas suknistas skyriaus gyvenimas. Kalbėjote apie idealus, apie būtinybę aukotis vardan bendrų interesų – dalykus, kuriais pats netikėjote nė minutės! Kas nuolat laimėdavo viešuosius pirkimus? Jūsų uošvės, jūsų žmonos, ir Vedėjo giminaičių firmos bei firmiūkštės!

 

O jūs, Vedėjau, skaičiavote darbuotojų transporto spūstyse sugaištą laiką, kai pats neskubėdamas į darbą atžirgliodavote tik įdienojus. Iš aš žinau, kur jūs visą tą būdavote - Specialisto pačios lovoje! To paties Specialisto, kurio karjerą, neva, protegavote. Na, bent jau kol gulėdavote jo pačiutės glėbyje. Daugeliui kolegų seniai tai jokia paslaptis...

- Gana jau! - sukliko Vedėjas. - Tarp kokių menkystomis ras gulintį mano bedvasį kūną! Baisu!

 

- Pasižiūrėk į save, Kazanova! - patamsyje pasigirdo sarkastiškas Specialisto balsas.

 

- Karšta, ir kvėpuoti nėra kuo, - pratarė Finansininkas, atlaisvindamas įkyriai kaklą veržiantį kaklaraiščio mazgą.

 

- Pakentėk dar dešimt minučių – ir visai nebereikės kvėpuoti, o, kilimėli kojoms valyti, - „paguodė” Specialistas. - Deguonies netrukus čia liks mažiau negu Marse...

 

Ilgam stojo nejauki tyla.

 

Finansininkas galvojo apie tai, kad kvėpuoti darosi vis sunkiau ir kad jis, greičiausiai, tuoj praras sąmonę. Vedėjas mąstė, ar be jo likusiems kolegoms pavyks „prastumti” eilinį, europinį ir milijoninį projektą, o Specialistas – apie metalo gabalą – Sąstingio epochos duris, dėl kurių netrukus nutrūks jo, daug žadančio, perspektyvaus valstybės tarnautojo karjera... Ir koks velnias nešė į tą slėptuvę? Gerai pasakė rytą tas partietis: „Jeigu jau susidėjai su mumis, žinok, kad tai kelias į vieną pusę...”

 

„Palauk... - mintys sukosi žaibiškai. - Į kurią pusę norėjome atidaryti duris? Mes jas bandėme atidaryti į vidų! O juk durys atsidaro į koridorių! Į išorę. Ir spyna čia nieko dėta! Reikia ne traukti duris, bet stumti!

 

Už poros minučių visi trys šio pasakojimo herojai jau ėjo gerai apšviestu savivaldybės pastato koridoriumi, persimesdami vienu kitu žodžiu su tais, kurių nebesitikėjo išvysią tamsioje, nedidelėje slėptuvės patalpoje, skirtoje sandėliuoti dujokaukes, ir kažkodėl vengdami pažvelgti vienas kitam į akis...

 

P. S. Rašinio autorius primena, jog bet koks šio feljetono herojų panašumas į realius asmenis yra  tik atsitiktinis sutapimas.