Vigitos JUODVALKIENĖS montažas

Juozas GINKUS

Viešpats nužengė į Šiaulių savivaldybę ir prabilo mero Justino Sartausko balsu. Dvidešimt septynių apaštalų choras užgiedojo aleliuja statybininkams ir – čiūčia liūlia naiviems rinkėjams. Judui neišlaikė nervai ir tas išėjo iš valdžios šventovės. 

Štai tokios dramos praėjusį ketvirtadienį, šviesą jaunaties dieną, kai prie Žemės artėjo kažkoks asteroidas, kunkuliavo Savivaldybės rūmuose, kuriuos baigia užgožti naujieji Vyskupo apartamentai.

Ketvirtadienis turėjo tapti eiliniu Šiaulių miesto tarybos posėdžiu. Tačiau ženklai rodė, kad diena bus neeilinė. Pirmasis ženklas – Arvydas Sabonis, Vladas Garastas ir Antanas Sireika aplankė Šiaulių politikus, didžių darbų į Tarybos posėdžių salę nuveikti susirinkusius. Ne trys karaliai, bet bent jau krepšinio žvaigždės. Antrasis ženklas – padėkos paramą sportui užraukusiems merui J. Sartauskui ir Savivaldybės administracijos direktoriui Vladui Damulevičiui už krepšinio puoselėjimą. (Ne Kalėdų žvaigždė, danguje sužibusi, bet džiaugiamės ir tuo, ką turime.) 

Trečiasis ženklas - jauniausias Tarybos narys Aurimas Nausėda. Jeigu ne jis - taip ir būtų likęs pražiopsotas reikšmingiausias Saulės mieste faktas. 

Prisižioplinėjęs, užsiregistruoti nespėjęs jaunasis Tarybos narys kibo merui į atlapus – girdi, noriu kalbėti, įjunk mikrofoną. Meras įjungė.

- Klysti žmogiška, atleisti – dieviška, - kunigišką dikciją pademonstravo jaunuolis. Ir „suskaldė“, tai yra, atsiverti merą privertė.

- Atleidžiu... 

Tai buvo Mero žodis (šloviname Merą, Viešpaties lūpomis kalbantį!).

Viešpatie su viešpačiukais! Tai dabar aišku, kodėl meras rūstauja, kai didelis jo atlyginimas viešai skelbiamas. Nenori jis to atlyginimo, bet kad verčia imti. Tai ir ima. Neimsi – įsižeis ir nesupras. Valdžioje visi ima. Kaire ir dešine. Nors kuklus žmogus yra tas mūsų meras, duona ir vandeniu bemintąs, vienu tūkstančiu litų visą gausią miesto politikos grietinėlę primaitinąs ir prigirdąs. Tai dėl to su Centro pradinės mokyklos bendruomene kalbėdamas meras apie save kalbėjo trečiuoju asmeniu: MES. Merui parodyta didžiulė nepagarba, MES įsižeidę... Ir pan.

Dundukai žurnalistai su prancūzų Liudviku keturioliktuoju supiršti bandė. Nepasikėlęs meras, šiaulietiškai šnekant. Žmogaus širdyje dieviška kibirkštis seniai ruseno. Jau seniai, nuo privatizavimo laikų, budo gerasis ganytojas, praėjusį ketvirtadienį į neklaužadą politiką su dieviška meile ir atleidimu prabilęs. 

Iki lemtingojo ketvirtadienio (kuris nebuvo nei penktadienis, nei 13-oji, nei pilnatinis) ir Saulės miesto sniegynuose paklydusios avelės dar nepažinojo savo ganytojo. „Blo-o-o-g-a-a va-a-a-ldžia“, - skverelyje, po Savivaldybės langais mekeno paklydusios ir sušalusios avelės. „Va-a-agys, a-a-feristai“, - atsiliepė aidas nuo aprūkusių Korupcijos fabriko sienų. 

Paklydusios avelės pačios nežino, ką mekena ir kieno užsakymus vykdo (nereikia neigti – Savivaldybė viską žino). Valdžia žino, kad tame užsakyme parašyta koneveikti, piketuoti, protestuoti ir amžinai burnoti: „Valdžia bloga, jai rūpi tik pačių atlyginimai, prisivogti sau ir savo anūkams, skilvius prisikimšti prie valdiško lovio, iš vaikų duoną atimti“. 

Bet taip buvo iki lemtingojo ketvirtadienio, kai meras viešpaties žodžiu visiems atleido. Atleido iš mokyklų išvaromų mokinukų tėvams, gyvuliais politikus išvadinusiems. 

Atleido ir būsimiesiems bedarbiams pedagogams. Tai yra, atleido juos iš darbo ir jiems už tai atleido.

Pasirūpino skurstančiaisiais

Rūpinkis artimu savo, alkaną pamaitink, ištroškusį pagirdyk – sako katalikiškoji išmintis. Ypač reikia rūpintis mažiausiais ir labiausiai nuskurdusiais. Visi žino, kad labiausiai Šiaulių miesto taryboje „nuskurdo” milijonierius Vidmantas Japertas ir jo atstovaujami Saulės miesto statybininkai – jų burnos visuomet alkanos, o gerklės ištroškusios.

Kai gerumo dvasia pasklido iš mero J. Sartausko tribūnos, visi koalicijos apaštalai atsivertė, puolė paknopstomis gerus darbus daryti. Uždarė Dubijos pagrindinę, Aukštabalio bei Dainų pradinę mokyklas, mokesčius neformaliojo ugdymo mokyklas lankantiems vaikams padidino. Ir dar Centro pradinę švelniai nužiūrėjo, didesnius mokesčių tarifus atidėjo. Kitam kartui paliko. Pavargo mygtukus maigydami, centą po cento statybininkams ir jų Korupcijos fabrikui taupydami. Bet per pusdienį daug gero miestui padarė.

Gerus darbus daryti gera, nes gerumas atsiperka su kaupu. Štai jums pavyzdys. Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius – doras katalikas, sektinas pavyzdys jaunimui. Suremontavo savo bendrijos namą (kaimynai, žinoma to neįvertino, labai negražiai vadino, svetimus pinigėlius skaičiavo nesuskaičiavo), degtukus į kaimynų tualeto duris kaišiojo, susirentė špokinyčią po Šiaulių ligoninės langais, vaistinę išperino. Prieš tris savaites davė Savivaldybės vairuotojams priedus prie atlyginimų – iki  65 procentų. Dar priedais Kanceliarijos darbuotojas pamylėjo ir valstybės tarnautojams žada neužmiršti priedus dovanoti. Priedas yra gerai, plikas atlyginimas – blogai. Tokia yra direktoriaus gyvenimiškoji filosofija. 

Taigi padarė žmogus, tai yra V. Damulevičius, gerą darbą ir net nereikėjo laukti, kol danguj javais atpils. Praėjusį ketvirtadienį dividendai iš atsivertusių į gerumą koalicijos apaštalų parėjo.

Davė direktoriui valdančiosios koalicijos apaštalai 20 procentų priedą prie atlyginimo. Tai yra, buvusią algą 15 procentų pamažino. Kadangi jo pavaduotojai Viktoras Strups ir Vaclovas Vingras tiek daug gero nenuveikė, tai 5 procentais paskatino. 

Tiems, kurie klausia, kodėl švietimo, kultūros darbuotojams, sportininkams iki 30 procentų nurėžė, atsakome – o ką jie gero padarė? Korupcijos fabrikų nestato, milijonų Zokniuose nepakasinėja, mokyklų nerenovuoja. Be to, skaičiuokite. Štai Administracijos direktoriaus alga sumažėjo 800 litų, o, tarkime, kokios nors minimalią algą gaunančios lopšelio-darželio auklėtojos – tik kokiais pora šimtų (ką ten iš jos atimsi). Net direktoriaus pavaduotojų V. Vingro ir V. Strups atlyginimai po 500 litų susitraukė. Ir pasakykite, kas labiau miestą myli, kas jam labiau aukojasi, nedėkingieji jūs?

Taigi, kaip sakoma, duok ir gausi. Jei ne į nosį, tai – į leteną.

Kokia šventoji šeima be Judo? Rinkėjų įsūdytas nepartinis Artūras Visockas įsimintiną ketvirtadienį pabandė gerumo dvasią išsklaidyti. Davė koalicijos apaštalai statybininkams, davė direktoriui su pavaduotojais, atėjo ir sau gerumo dividendų atsisriegti nuo miesto pyrago. Tai yra, kanceliarines išmokas pasitvarkyti. Tačiau Judas – A. Visockas vėl pagalius kaišioja. Girdi, įstatymas draudžia avansu kanceliarines išmokas imti, o vieną mėnesį neišleistą sumą į kitą mėnesį perkelti. Atseit, kai prisipirksite pieštukų ir tušinukų už minimalaus atlyginimo dydžio „kanceliarines“, tai ir atsiskaitykite.

Tačiau abra kadabra ir A. Visockas nė pristatyti savo projekto nespėjo, kai mero surengtame balsavime pasiūlymas atmestas.

- Jaučiuosi gudriai apgautas, - po laiko atsitokėjo A. Visockas.

- Grįšime prie klausimo kitame posėdyje, - replikavo A. Nausėda.

- ...Kitą kadenciją, - sukrizeno gudrusis Vytautas Juškus.

Nepraėjo nė keliolika minučių, kai A. Visockas, siūlęs nubraukti valdininkų priedus, ir vėl aiktelėjo:

- Eina sau, kaip gudriai!.. Neleido net pasisakyti... Gėda, mere! 

Bet Viešpaties žodžiais prabilęs stebukladarys meras J. Sartauskas jau skelbia naują balsavimą. O A. Visockas 

susipakuoja nuosavą kompiuterį (valdišką atidavė), grąžina balsavimo kortelę ir tapu tapu iš valdžios šventovės. 

Tai toks buvo stebuklų ir atsivertimų kupinas koalicijos apaštalų posėdis jaunaties dieną, prieš praskrendant pro Žemę kažkokiam asteroidui.  

Vietoj pabaigos – autoriaus atgaila

Esu kaltas, esu labai kaltas, bet, Mere, tark žodį – ir mano siela pasveiks.