Romualdas BALIUTAVIČIUS
„Vyrai, reikia, kad šefas dvi savaites neitų į darbą. Bet kuria kaina. Mes privalome ką nors sugalvoti, - kalbėjo skyriaus vedėjas Matas sąmokslininkų ketveriukės susirinkime. - Patys suprantate: man ant nosies uošvienės jubiliejus, o ji gyvena kitame rajone: tą nuvežk, tą parvežk, aną nupirk... Kasdien po kelis skambučius. Jeigu bus viršininkas, aš prapuolęs. Tas žaltys kasdien į darbo pabaigą atsliūkina neva kokiu reikalu, o iš tikrųjų – įsitikinti, ar visi tebesame darbo vietose.“
„Teisingai kalbi, Vincai, - palaikė buhalterė Valė. - Mano šeimoje irgi problemos: vaikas serga, vyras komandiruotėje, o išeiti negaliu net pusvalandžiu anksčiau, nes žinau, kad ateis viršininkas ir paprašys ko nors tokio, ko galėjo paprašyti ir rytą, ir dieną, ir vakar, ir dar užvakar... Gal, sakau, kaip nors reikėtų šefą įkalbėti eiti atostogų?“
„Neišdegs, - atsiliepė šefo vairuotojas Silvestras. - Šiemet jis jau atostogavo, o antrąkart ir su pagaliu neišvarytumei. Darboholikas. Be to, generalinis – nagų nagas. Įsivaizduoja, kad be šefo čia viskas sustos, sugrius, ir per savaitę vos vieną kitą tūkstantėlį uždirbanti įmonė patirs milijoninius nuostolius!“
„Ot, velnias... Tai ką darysime, vyrai? Man penktadienį irgi gerai būtų anksčiau „nusiplovus“ – su kompanija trims dienoms ruošiamės važiuoti žvejoti karšių. Jeigu bus šefas – iki nakties neištrūksiu, ir manęs niekas nelauks“ - guodėsi ketvirtas iš sąmokslininkų ketveriukės – ryšių su visuomene specialistas Irenijus.
„Tam ir susirinkome, kad kažką nuspręstume“, - pūsdamas cigaretės dūmą mįslingai ištarė Matas, kuris čia buvo vyriausias ir tarytum dirigavo likusiems sąmokslininkams.
„Palaukite! - staiga kažką prisiminė buhalterė Valė. - Mano močiutė buvo žolininkė. Ji visuomet sakydavo, kad žmogus neretai pats ligą įsikalba... Suprantate? O jeigu galima įsikalbėti, vadinasi, galima ligą ir įkalbėti!“
„Pasiutai tu, ar ką? - paprieštaravo jai Matas. - Negalima šitaip. Žmogus visgi, net jeigu ir šefas...“
„Tai nereikia sunkios ligos, o ko nors paprasto... Pavyzdžiui, geltos. Pagers savaitėlę mineralinį vandenį infekcinių ligų klinikoje, dar savaitę praleis namuose, ir vėl galės lakstyti po kabinetus, sveikas kaip ridikas“.
Aptarinėjant detales, iš pradžių fantastine pasirodžiusi buhalterės idėja, sąmokslininkams ėmė vis labiau patikti.
Kitą rytą šefo kabinete lyg tarp kitko pasirodė ryšių su visuomene specialistas Irenijus. Paklausinėjęs šefo, ar tik ne metas pateikti žiniasklaidai pranešimą apie naujausius įmonės gaminius, išeidamas paklausė: „Kažko pavargęs atrodote? Ar tik nesergate? Orai dabar tokie permainingi...“
„Na, jau tu, Irenijau, ir pasakysi... - išsišiepė šefas. - Kokie orai? Kokios ligos? Tau pasirodė...“
Irenijus tik gūžtelėjo pečiais, girdi, visko pasitaiko, ir netrukus jo siluetas dingo už durų.
Po kurio laiko šefo kabineto tarpduryje išdygo jo asmeninis vairuotojas Silvestras. „Norėjau paklausti, kokie šiandienos planai, kur važiuosime? - pasidomėjo. - Jeigu nenusimato išvykų, reikėtų pakeisti mašinai stabdžių trinkeles... Beje, kas jums, viršininke? Labai prastai atrodote. Ir veidas lyg būtų pageltęs... Ar tik nesergate?“
„Nesergu, - pasakė šefas, tačiau jau nebe taip užtikrintai. - Gali keisti trinkeles. Šiandien tolimesnių kelionių neplanuoju, o jeigu kokios, kas nors kitas paveš“.
Silvestrui išėjus, šefas pravėrė rūbų spintos duris ir ilgai save tyrinėjo veidrodyje.
„Nesutrukdžiau? - priešpiet užsuko skyriaus vedėjas Matas. - O, Dieve, kas jums? Negaluojate? Dovanokite, bet atrodote tikrai prastai...“
„Nežinau, kažko lyg galva norėtų skaudėti, ir pykina...“ - prisipažino šefas. - Matyt būsiu persišaldęs. Tokie orai... Pavasaris...“
„Na, taip. Orai keičiasi keliskart per dieną, - antrino šefui skyriaus vedėjas Matas. - Svarbu kad tik nebūtų kas blogesnio. Pavyzdžiui, gelta... Veidas it banano žievė. Jūsų vietoje spjaučiau į visus darbus ir vykčiau pas gydytoją“.
Po to, kai šefą aplankė paskutinioji iš sąmokslininkų grupelės – buhalterė Valė bei pripasakojo tikrų ir pramanytų istorijų apie savo gelta sirgusius ir į geresnį pasaulį išėjusius giminaičius, anas davė keletą nurodymų sekretorei ir, paskubomis sumetęs ant stalo buvusius popierius į seifą, užrakino kabinetą bei nupėdino link įmonės vartų. Tą dieną niekas iš kolegų šefo nebematė.
Nepasirodė jis ir kitos dienos rytą. Vėliau, apie dešimtą, buhalterė Valė suokalbininkams pranešė džiugią žinią: „Suveikė! Šefą paguldė į ligoninę!“ Darbas įmonėje ir toliau tekėjo įprasta vaga tik sąmokslininkų ketveriukė prasilenkdami koridoriuje vienas kitam rodė į viršų pakeltus nykščius ir išraiškingai lingavo galvomis. Visi lengviau atsikvėpė.
Ir penktadienio rytas nežadėjo nieko blogo. Tačiau į darbą neskubančių kolegų vestibiulyje laukė nemaloni staigmena: sekretorė Gražina ir nepažįstamas vyriškis rudu kostiumu ir bordiniu, žirnėtu kaklaraišiu, kuris kruopščiai užrašų knygelėje fiksavo sekretorės sufleruojamas pavardes. O šalia pavardžių – kuris kolega kiek pavėlavo.
„Na, kas gi galėjo pagalvoti, kad generalinis čia atsiųs patį Vėblą – tą psichą iš dukterinės įmonės! Iš jo visi darbuotojai baigia išsibėgioti. Bjaurus priekaba! Pats net elektroninio laiško išsiųsti negali, reikalavimai – kosminiai! Nuo vilko bėgome, ant meškos pataikėme...“ - guodėsi buhalterė Valė.
„Čia tavo idėja... Nori sugadinti gerą reikalą, patikėk jį bobai“, - neslėpė apmaudo Matas.
„Viskas, nuplaukė mano karšiai“, - spjaudėsi Irenijus.
„Uošvė dabar mane negyvai užgrauš“, - antrino jam kolega.
O laikinai šefą pavaduojantis Vėbla žengė dar toliau: nuo šiol ateinant ir išeinant iš darbo reikėjo registruotis specialiame žurnale, kasdien pateikti trumpą nuveikto darbo ataskaitą, už netvarką darbo vietoje ar pamirštą išjungti apšvietimą tualete grėsė įspėjimas. Ir t. t. ir pan.
„Turiu idėją... - vieną dieną savo sėbrams tarė buhalterė Valė. - Kad jau šitaip, reikia kuo greičiau „traukti“ šefą iš ligoninės. Svainis ten gydytoju dirba. Pakalbėsiu – gal ką padės? O vakare eikime šefo aplankyti. Nupirksime vaisių, sulčių... Nuo teigiamų emocijų ligoniai pasveiksta daug greičiau! Moksliškai įrodyta!“
„Kad tik padėtų!“ - vienbalsiai pritarė sąmokslininkai.
Pavakare į šefo palatą, lyg į vestuves, nešini gėlėmis ir pirkinių paketais, sugužėjo visa ketveriukė.
„Tiesą pasakius, niekad nemaniau, kolegos, kad esu jums toks svarbus... - kalbėjo po lengvo šoko atsipeikėjęs šefas. - Net priešingai. Atrodė, kad tu, Matai, pernelyg save sureikšmini, mat esi įmonėje vyriausias. Tu, Vale, atleisk man, atrodei gilią šaknį knisančia kiaulaite. Silvestrai, tu esi etatinis plevėsa, o apie Irenijų galiu tik tiek pasakyti, jog jis turbūt ir pats nežino, už ką gauna algą? Tačiau matau, jog suklydau. Ir šitas suklydimas man yra malonus. Neabejoju, kad ir kiti kolegos man jaučia pačius šilčiausius jausmus, todėl grįžęs į darbą pakalbėsiu su generaliniu, kuris, žinau, seniai žvalgosi naujai beatsiveriančiam filialui tinkamo vadovo. Neabejoju, kad su šitokiu šiltu kolektyvo palaikymu, savo pasieksiu. Ir tame, mieli kolegos, bus nemažas jūsų indėlis!“
„Bet, šefe... O kaip mes? Kas gi dirbs jūsų vietoje?“ - išplėtė akis lankytojai.
„Vėbla. Tiesa, Vėbla žmogus nebe jaunas ir didelis pedantas, tačiau, kiek žinau, jam visai neprastai sekasi naujoje vietoje...“ - plačiai nusišypsojo šefas.
