Nedidelio provincijos miestelio meras ponas Zapyškis darbe pasirodė gerokai anksčiau negu paprastai, kai valytoja ponia Lionė dar šlapiu skuduru brūžino koridoriaus grindis. Zapyškis mėgdavo pavaidinti demokratą, tėvišku ir atlaidžiu tonu pašnekindamas kiekvieną sutiktąjį. Tačiau tą ankstų rytą viskas buvo kitaip: dėdamasis nematąs valytojos, meras šonu, šonu buvo beprasmunkąs pro jos plačią nugarą.

„Dieve mano! Mere! Kas jums?” - sukliko valytoja, pamačiusi kruviną mero pasmakrę, krauju ištepliotus baltus marškinius ir purviną kostiumą.

„Ak, nieko baisaus, kolega, - kaltai šyptelėjo meras smukdamas į tualetą. - Nekreipkite dėmesio... Peiliukas... O čia dar ta blondinė...” Netrukus trinktelėjo durys ir garsiai trakštelėjo užraktas.

Atrėmusi šepetį į sieną, valytoja Lionė tekina nuskubėjo pas savo „prietelką” Figūrinio išsisukinėjimo skyriaus sekretorę Zofiją. „Nepatikėsi, - dusdama pasakojo Lionė. - Kaip visada atėjau anksčiau išplauti koridoriaus. O čia dar lyg tyčia plovimo priemonė baigėsi, ir man kažkodėl taip knieti pasižiūrėti per langą, nors verk! Prieinu, gi kieme meras nuo dviračio belipąs! Fakto per daug nesureikšminau: maža, kas gali šauti tiems merams į galvas! Po kelių minučių sutinku jį koridoriuje: toks nesavas, purvinas, kruvinas, po kaklu sukrešęs kraujas. Ir išblyškęs. Labiau į „bomžą” panašus negu į tą... Kaip jį ten?.. Miesto prezentacinį veidą! Klausiu, kas atsitiko? Kažką sumurmėjo apie blondinę bei peilį, ir pasislėpė tualete. Gal, sakau, žmona užklupo juodu kartu? Ką čia mes, paprasti žmonės, žinome...”

Vos spėjus Lionei išeiti pro duris, Zofija čiupo ragelį ir puolė skambinti kolegei, Puotų, banketų ir furšetų organizavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Aldonai. „Aldute, tu nepatikėsi! - greitakalbe žėrė ji žodžius kaip žirnius. - Mūsų merą žmona užtiko lovoje su dvidešimtmete ilgakoje blondine! Gal raktus pamiršo, gal ką, sugrįžo, o čia... Na, pati supranti? Tikra melodrama. Mero žmona čiupo peilį ir tik brūkšt savajam po kaklu. Laimė, tas spėjo kažkaip išsilenkti ir išbėgti iš buto... Tada  merienė per pirmojo aukšto langą išmėtė jų drabužius – tiesiai  į balą. Zapyškis atėjo purvinas iki pat ausų galiukų, visai be nuotaikos ir užsidarė tualete (pati mačiau). Kad tik ko nepasidarytų...”

Aldona irgi turėjo draugių, todėl netrukus aptarinėjo naujieną su Makaronų kabinėjimo poskyrio vedėjos pavaduotoja ponia Stefanija bei Kovos prieš valstybės tarnautojų inspektavimą skyriaus specialiste Džordana Pliuske: „Įsivaizduokite, - dėstė perdėtai gestikuliuodama bei dramatizuodama, - Zapyškį jo žmona užtiko raitą ant dvidešimtmetės blondinės! Ohoho! Buvo pamiršusi darbo kabineto raktus, grįžta namo, o čia, vaikeliai jūs mano, trali vali! Na, pačios suprantat... Nubėgusi virtuvėn nabagė pasigriebė va, to-o-okį duonriekį peilį ir atgal į miegamąjį! Blondinė persigando ir ašarodama puolė merienei į kojas, šaukdama nežinojusi, kad jos gundytojas – vedęs vyras. Jis šito jai nesakęs! Tada mero žmona  kampe besigūžiančiam savo vyrui smeigė į kaklą peiliu tris kartus. Laimė, tas prisidengė antklode, todėl dūriai nebuvo mirtini. Paskui meras puolė prie lango, išspyrė rėmą ir, šokdamas lauk iš antrojo aukšto, kniūpsčias tėškėsi į balą... Atsipeikėjęs pasiėmė kaimyno dviratį ir atmynė į darbą - pasikeitęs toks ir vis kažką nerišliai šnekėdamas!”

Po kelių minučių visi skyriai, poskyriai, kabinetai ir pakampės gyvai aptarinėjo rytmečio naujieną. „Kaip save myliu, jis pasidarys galą! - prieš būrelį kolegų grąžė rankas vyresnioji Lėšų švaistymo skyriaus specialistė Elzė, mintyse svarstydama, kiek iš biudžeto bus galima gauti valdiškų pinigų laidotuvių ceremonijai. - Jūs dar prisiminsite mano žodžius! Šįryt klausiu Zapyškio: „Mere, kas jums?” - „Ak, Elzyte, Elzyte... - linguoja galvą. - Nebėr man gyvenimo. Padariau didžiulę klaidą... Sudie.” Ir užsirakino tualete!

„Ak, nebekankink! Pasakok viską, ką žinai!” - paragino Elzę kažkas iš susirinkusiųjų.

„Ką čia daug pasakoti, - netikėtai pradėjo kuklintis Elzė. - Parsivedė vyras į namus kitą moterį, ir tiek. Juk ne veltui sakoma, jog visi jie kiaulės – vis „į kairę” žiūri. Tik ne dėl politinių įsitikinimų... O ta blondinė, pasirodo, jauna, bet jau aferistė. Ėmusi Zapyškį šantažuoti: „Arba sumoki man tiek ir tiek pinigų bei pasirūpini šilta vietele administracijoje, arba apie tavo „žygdarbius” sužinos visi, kurie, tu nenorėtumei, kad žinotų”. Va, taip. Nei daugiau nei mažiau. O čia žmonelė begrįžtanti – budri kaimynė paskambino... Kilo baisus skandalas! Mero žmona čiupo peilį ir tik švyst vyrui po kaklu! Šešis ar septynis kartus. Blondinė ėmė klykti. Sulėkė kaimynai. Meras gi iš skausmo ir gėdos iššoko per ketvirto aukšto langą – šleptelėjo tiesiai į išpurentą rūtų darželį, prižiūrimą pensininkės Leokadijos. Viską ten išlaužė... Paskui čiupęs kažkieno prie laiptinės durų paliktą dviratį, atvažiavo į darbą ir užsirakino tualete. Aišku kaip dieną, jog persipjaus venas! Tokia gėda!”

„Anokia čia gėda, - nedarniai sumurmėjo susirinkę Nieko nedarymo skyriaus vyrai. - Gyvas juk žmogus... ”

„Jeigu dar gyvas!” - sušuko Savivaldybės tradicijų ir biurokratinio paveldo saugotojas Zitas Šniurelis. - Rapolai, tu tekinas bėk į garažą, paprašyk laužtuvo, o mes visi - prie tualeto. Beje, gal kam yra tekę derėtis su savižudžiais? Morta, tu juk turi psichologės diplomą? Nė velnio nemoki? Taip ir žinojau! Tau čia ideali vieta dirbti!”

Netrukus keliais galingais laužtuvo smūgiais tualeto durys buvo atidarytos, o iš vidaus, į susirinkusiųjų būrį, viena ranka prilaikydamas smunkančias kelnes, žvelgė išsigandęs Zapyškis.

„Gyvas...” - palengvėjimo atodūsis išsiveržė vienu metu iš susirinkusiųjų krūtinių.

„Jūs ką, visi kuoktelėjote? - po minutės „putojo” meras, žvelgdamas tai į išverstas duris, tai į susibūrusius kolegas. - Kokia savižudybė? Kokios venos? Išsitraukiau iš rūsio dviratį, nubraukiau pernykščias dulkes ir atmyniau į darbą. Privalau gi parodyti asmeninį pavyzdį bent kartą metuose! Žinodamas, kad palikęs automobilį galiu pavėluoti, labai skubėjau, dėl ko skusdamas barzdą įsipjoviau. Iškart nepastebėjau -  vėliau valytoja pasakė. Čia dar netikėtai iš šalutinės gatvės blondinė išvairavo – stabdydamas nuskridau per vairą tiesiai į balą! Reikėjo gi atvažiavus ir nusiprausti, ir susitvarkyti, o jūs lyg kokie okupantai televizijos bokšte - duris verčiate... Tegul devynios tą dieną be automobilio!”