Romualdas BALIUTAVIČIUS
(Vienos pasakaitės motyvais)
Į vieną nei labai didelį, nei visai mažą miestą atvyko Didelis Viršininkas. Toks didelis, kad jau kitą dieną uždarė į belangę kelis stambius valdininkus, įtariamus korupcija, surengė keletą kratų įmonėse, kurios slėpė nuo amžinai alkanos valstybės savo pajamas bei atleido vietinį policijos komisarą...
Atmosfera kaip mat įkaito. Dėl tolesnių Didelio Viršininko planų sklandė fantastiškiausi gandai, ir daugelis nebežinojo, kuo tikėti ar ko griebtis. Dar labiau atmosfera įsielektrino, kai valstybės tarnautojai, stambūs verslininkai bei kriminaliniai autoritetai gavo raštiškus kvietimus kitą dieną atvykti pas Didelį Viršininką pasikalbėti... Stichiškai susibūrę miesto aikštėje jie ėmė svarstyti, ką daryti? Ir nutarė, jog būtina pirmiausia pas Didelį Viršininką pasiųsti savo žmogų, žvalgą, kuris geriau ištirtų, koks jis. Kadangi Didelio Viršininko nė vienas nepažinojo asmeniškai ir net nuotraukos laikraštyje nebuvo matę, būtinai reikėjo išsiaiškinti, kaip tas atrodo: rasi, savas jis? Gal kieno giminė ar moksladraugis? Jeigu taip, situaciją bus galimą kontroliuoti...
Kadangi nė vienas rimtas verslininkas, valdininkas ar kriminalinis autoritetas eiti į žvalgybą bei rizikuoti savo kailiu nepanoro, susirinkusieji netruko prikalbinti čia pat ant suolo snaudusį benamį – tas bent neturėjo ko prarasti – seniai viską buvo praradęs. Už paslaugą pažadėjo butelį stipraus lietuviško vyno „Kumelės spyris”.
„Nueisi neva paklausti, ar mieste planuojama atidaryti nakvynės namus. Pažiūrėk, kaip atrodo Didelis Viršininkas, kokios jo manieros, ką vilki. Gal ir pavardę sužinosi. Atkreipk dėmesį, ar kabinete esančioje šiukšliadėžėje nėra butelių. Jeigu taip, pažiūrėk, kokie gėrimai juose buvo”, - paskubomis instruktavo benamį vienas iš kriminalinių autoritetų.
„Buvau... Mačiau Didelį viršininką, - po valandėlės raportavo benamis jo laukiančiam miesto elitui. - Didelis Višininkas labai aukštas, vilki šviesų kostiumą su raudonu kaklaraiščiu ir yra nuplikęs.”
„Vyrai, gal kas jį pažįstate?” - pasigirdo balsas tarp susirinkusiųjų. Tačiau visi tik niūriai tylėjo.
Mato benamis, kad reikalai prasti, prašo jį dar kartą nueiti ir surinkti daugiau informacijos. Už vargą pažadėjo du butelius vyno. Ir tai jį galiausiai papirko.
„Buvau ir mačiau Didelį Viršininką, - pasakojo grįžęs benamis. - Aukštas toks... Su šviesiu kostiumu ir raudonu kaklaraiščiu. Nosis ilga. Pats nuplikęs. Ant dešinės rankos piršto – žiedas. Vienas priekinis dantis auksinis. Žvilgsnis piktas. Kalba labai garsiai ir mojuoja rankomis...”
„Mėšlas, - tarė vienas iš stambiųjų verslininkų išklausęs benamį. - To negana. Kokia jo veido forma, kokia akių spalva, nosis, kokios formos ausys?..”
„Ko gero jis net nebuvo nuėjęs, pastovėjo už kampo ir tiek. Meluoja susiriesdamas”, - sušuko treninguotas tipelis su šlepetėmis, sukdamas ant piršto visureigio raktelius.
„Veidas kaip veidas... - sutriko benamis, matydamas, kad juo netiki. - Daug tokių vaikšto...”
Tačiau dar kartą eiti pas Didelį Viršininką jis visai nebenorėjo, mat anas pažadėjo benamį uždaryti cypėn, jeigu jis dar kartą pravertų kabineto duris. Todėl pagalvojęs pridūrė: „Ak, taip, visai pamiršau! Va, čia jam, virš lūpos matosi mažytis juodas taškelis. Apgamas ar kažkas tokio!”
„Na, jeigu net mažytį juodą taškelį įžiūrėjo, vadinasi, iš tikrųjų buvo nuėjęs”, - pareiškė vienas iš susirinkusiųjų.
„Šaunuolis!”
„Nusipelnė „Kumelės spyrio”! - pasigirdo balsai.
Tačiau visa tai girdėdamas benamis nė kiek nesidžiaugė. Jis žvelgė susirinkusiems virš galvų ir palengva traukėsi atatupstas...
„Jis... Didelis Viršininkas...” - dūrė pirštu benamis į aukštą žmogystą, kuri oriai ir neskubėdama nužingsniavo per susirinkusiųjų būryje atsiradusį tarpą.
„Tikrai aukštas... ir nuplikęs...” - po minutės atgavo žadą kažkuris.
„Kostiumas šviesus...”
„Ir kaklaraištis raudonas.”
„Ir žvilgsnis toks piktas – visai, kaip sakė benamis. - Kai į mane pažiūrėjo, šiurpuliai nugara perbėgo!”
Ko gero ši istorija būtų tuo ir pasibaigusi – laimingas benamis ant suoliuko gurkšnoja „Kumelės spyrį” ir šypsosi prie kojų sutūpusiems balandžiams savo seniai neskustais skruostais...
Bet čia kažkas garsiai sušuko: „O kur mažytis juodas taškelis virš lūpos? Aš jo, pavyzdžiui, nemačiau!”
„Ir aš nemačiau!”
„Ir aš...”
„Taškelio nebuvo! Benamis visus mus apgavo! Kur jis? Kur tas bjaurybė?” - aidėjo pasipiktinę susirinkusiųjų šauksmai.
Be abejonės, įaudrinti žmonės benamį būtų suspardę neprasčiau už kumelę, tačiau jo ir pėdos seniai ataušo...
O šios nedidelės pasakaitės moralas labai aiškus - kartais užtenka visai nedaug, tik vieno mažyčio juodo taškelio, kad iš tiesa pavirstų melu...
