Romualdas BALIUTAVIČIUS

Eidamas šaligatviu gerai pažįstamas verslininkas, didžiausio agrastų supirkimo ir pardavimo tinklo savininkas Narcizas Nagevičius pamatė elgetą.

 Elgeta sėdėjo ant dulkėto šaligatvio, nugara atsirėmęs į sieną ir šalia pasidėjęs skylėtą kepurę su snapeliu, kurioje šaltai blizgėjo keletas praeivių suaukotų centų. Jis skaitė knygą, storą, juodais viršeliais...

Buvo turgadienis. Šaligatviu plaukė būriai miestelėnų ir netikėtai pats sau Narcizas Nagevičius nutarė sužibėti dosnumu. Ko šiaip jis niekados nedarydavo – neleido principas, nes visus be išimties elgetaujančius jis laikė simuliantais, darbo vengiančiais tinginiais bei įkyriais kaulytojais. Dabar gi, matydamas daugybę žmonių (jis nepaprastai mėgo kitų dėmesį), Narcizas Nagevičius iš piniginės išsitraukė 100 litų banknotą, reikšmingai juo mostelėjo ore (kad visi pamatytų) ir jau buvo bededąs elgetai į kepurę, kai kažkoks kipšas žnybtelėjo širdį. „Pasiuto! - pagalvojo Narcizas Nagevičius. - Elgetų daug, ir jeigu visi įpras imti tik tokius pinigus, greitai basas paliksiu!”

Mūsų pasakojimo herojus sau melavo. Jis gerai žinojo, kiek milijonų turi bankuose ir kad basam vaikščioti jam negresia, tačiau norėjo bent kelias minutes pabūti kitoks.

Tada iš piniginės išsitraukė 50 litų kupiūrą, kilstelėjo ją virš galvos, kiek palaikė ir jau buvo bededąs elgetos kepurėn, kai ir vėl suabejojo savo sprendimo pagrįstumu. „Niekas gi nebedirbs, jeigu gaus šitokias išmaldas, - sau tarė Narcizas Nagevičius. - Negi savo rankomis prisidėsiu prie valstybės ekonomikos žlugdymo? Neee... Taip nebus”. Ir dar pavartęs banknotą įsidėjo atgal į piniginę bei susiieškojo smulkesnę – 20 litų kupiūrą.

„Irgi pinigas! Mano žmonės už tiek visą dieną nugaras lenkia, o čia viskas paduota kaip ant lėkštutės... - abejonės vėl apniko mūsų herojų. - Ne, aiškiai per daug. Juk šitiek kainuoja mano eiliniai pietūs. Skirtingai nei šitas, aš pinigus užsidirbu eikvodamas sveikatą ir savo nervus, o jam gi niekas nerūpi! Tik pavalgyti ir rasti kampą, kur permiegoti!”

Tuo metu elgeta toliau skaitė savo knygą ir, atrodo, nekreipė dėmesio į verslininko vidinę dramą bei manipuliacijas banknotais.

„Pakaks ir 10 litų, - pamanė  Narcizas Nagevičius. - Tiek jis, ko gero, ir per visą dieną nesurenka. Jam tokie pinigai bus tikras lobis”. Ir jau buvo betraukiąs 10 litų. Tačiau ranka taip ir liko pravertoje piniginėje, nes kipšas ir vėl žnybtelėjo paširdžius. „Pragers! Tikrai pragers jis tuos mano kruvinus pinigėlius! - mąstė Narcizas Nagevičius. - Nespėsiu nė poros žingsnių žengti, kai jis vienas arba su kur nors netoliese besitrinančiu sėbru nuskubės į parduotuvę butelio. Negaliu leisti dargi sau gerti šiokią dieną, tad kodėl tai turėtų daryti benamis? Argi jis mane kuo nors pranoksta? Žiūrėk, paskui ir gyvenimas ims rodytis medumi teptas – visai atitrūks nuo realybės...”

Verslininkas pravėrė kitą piniginės skyrių, kuriame barškėjo metalinės monetos. „5 litų bus per akis. Tegul tik kiekvienas šitiek jam duoda, - mąstė sau verslininkas, žvilgsniu tyrinėdamas elgetos kepurės turinį. - Už penkis litus nusipirks sriubos, kompoto, bandelę su cinamonu... Kita vertus, kuriems velniams elgetai bandelė? Kaip razinos cepelinams. Juk ne į restoraną eis. Tegul pasrebia sriubos, ir gana. Sriuba labai naudinga, užpildo skrandį, saugo nuo persivalgymo ir nuo viršsvorio...“ „Pakaks jam ir sriubos”, - nusprendė  Narcizas Nagevičius saujoje gniauždamas du litus.

Elgeta toliau sėdėjo ir skaitė. Prošal eidami praeiviai kepurėn įmetė keletą centų...

„O juk netikėtas litas irgi šaunu, - kipšas toliau gundė verslininką. - Juk kai kažkada šeštoje klasėje važiuodamas į pamokas radau rublį, kiek ledų tada prisipirkau! Visus suvalgiau pats vienas, paskui savaitę gerklę skaudėjo ir mokyklon nėjau! Puikūs buvo laikai! Nuspręsta, paaukosiu jam litą. Jeigu valstybė juos kala, reiškia, niekas neturi teisės ignoruoti šių monetų”.

Tačiau lito piniginėje nebuvo. „Turbūt tai ženklas iš aukščiau, - pagalvojo Narcizas Nagevičius, dievobaimingai žvilgtelėjęs aukštyn. - Ir kas aš toks, kad prieštaraučiau antgamtinei realybei? Juolab kad dabar tas retas atvejis, kai dangaus ir mano požiūris sutampa! Gana bus jam ir 20 centų... Juk duodu, o ne atimu”.

Tuo metu turbūt visi miesto kipšai raitėsi iš juoko, stebėdami dvasines verslininko Narcizo Nagevičiaus kančias.

It štai tada netikėtai jis atsiminė turįs kišenėje vieną centą! Rytą monetą jis pakėlė nuo biuro laiptų. Matyt kažkam iškrito. 

„Pats dangus man parodė, kiek reikia duoti!“ - griebėsi šios minties mūsų pasakojimo herojus įmesdamas vieną centą į elgetos kepurę.

Jį kiek suerzino benamio reakcija, tiksliau, jos nebuvimas. Jis nei padėkojo, nei dėkingai pažvelgė į aukojantį verslininką... Narcizas Nagevičius negalėjo taip imti ir nueiti – lyg niekur nieko. Investicija turi duoti rezultatą! „Ką čia pats skaitai?” - paklausė jis elgetos. - „Šventąjį Raštą, pone”, - kukliai paaiškino tas. - „Ir ką įdomaus sužinojai? - domėjosi Narcizas Nagevičius, nors, tiesą sakant, jam buvo visai neįdomu. - „Štai parašyta, jog Dievas myli linksmą davėją. Tokį, kuris duoda ne tarsi būtų verčiamas, bet noriai, pagal išgales”, - atsakė elgeta. - „Kaip tai „linksmą davėją? - pakėlė antakius Narcizas Nagevičius. - Argi galima duoti ir tuo džiaugtis? Nesąmonė. Korektūros klaida. Greičiausiai turėjo būti parašyta ne „linksmą davėją” bet „linksmą gavėją”. Didaktišku tonu mokė jis elgetą ir neskubėdamas nužingsniavo šaligatviu prie netoliese palikto savojo automobilio.

Kęstučio PABIJUTO pieš.