Romualdas BALIUTAVIČIUS
„Susirinkimas dar neprasidėjo? Ne? Išdrošiu generaliniam viską, ką galvoju! - antrame aukšte, biuro koridoriuje aidėjo susierzinęs buhalterės Genutės balsas. - Ir pasakysiu! Tegul žino... O jeigu kas – tėkšiu pareiškimą ant stalo ir išeisiu. Pamatysit...”
Apie penkiolika metų išdirbusi buhaltere, Genutė dažnai mėgo pašantažuoti galimu išėjimu į kitą darbą, nes laikė save nepakeičiama specialiste, be kurios įmonės veikla netvertų nė dienos.
„Gerai sakai, - prie besibūriuojančiųjų prisijungė Tiekimo skyriaus galva Kazimieras Kazlėkas. - Dar to nebuvo! Amortizacijos mokestį sugalvojo įvesti! Rašom visi pareiškimus, ir tegul generalinis eina po v... Visų neatleis. O jei nutylėsim, žiūrėk, nuo pirmadienio dar ir kvėpavimo mokestį įves! Ar ne taip?”
Visi pritariančiai suūžė.
„Aš irgi netylėsiu, - į priekį žengė Klientų aptarnavimo skyriaus vedėja Kornelija Oželė. - Ir jūs, vyrai, nebūkit kaip žuvys, kaip vandens į burną prisisėmę piemenys! Kur tai matyta? Mokestis už tai, kad varstome duris, kad kojomis triname įmonės biure paklotą brežnevinių laikų linoleumą, kad naudojamės elektra, apšvietimu, tualetiniu popieriumi ir vandeniu klozete... Jeigu taip brangu, tegul generalinis susikiša visa tai sau į tam tikrą vietą!” Ir kalbėtoja išraiškingai tekštelėjo sau per pasturgalį.
„Tai ką, vandenį klozetui nupilti dabar kiekvienas turės nešiotis iš namų, stiklainiuose?” - paklausė generalinio vairuotojas ir pagarsėjęs tarp kolegų disidentas Petras. Tiesa, daugelis juo nepasitikėjo ir privengė, įtardami, kad Petras tik provokuoja kolegas, o pokalbio turinys vėliau tampa žinomas generaliniam. Tokias prielaidas skatino kažkieno atsitiktinai pamatytas algalapyje užrašytas įtartinai didelis Petro atlyginimas.
„Iš tikrųjų, išeina taip, kad dabar turėsime susimokėti už teisę ateiti į darbą, - anksčiau kalbėjusį oratorių pakeitė Strateginio planavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Marcelė Šniaukštarienė. - Vadinasi, nuo šiol turėsime kaip autobuse arba pažymėti talonėlį, arba įsigyti abonentinį bilietą mėnesiui į priekį? Ar bent žinoma, kiek visa tai kainuos?”
„Šimtas litų mėnesiui. Arba penki litai vienai dienai. Arba 80 litų dirbantiems puse etato...” - pasigirdo buhalterės Genutės balsas.
„Velniava! Nebeturi sąžinės! Plėšikavimas vidury baltos dienos! Netylėsime!” - pasigirdo nepatenkintųjų šūksniai.
„Nemokėsiu, - it kirviu nukirto Genutė. - Verčiau jau iš karto rašau pareiškimą...”
„Visa tai todėl, kad mūsų teisių negina profsąjunga, - balsiai atsiduso Liucija Pyžė, generalinio direktoriaus sekretorė, nes jos bedarbis vyras Vincentas Pyžas jau kelinti metai ieškojo galimybės tapti profsąjungų lyderiu, deja, jo paslaugų niekam nereikėjo.
„Pamatysit, nieko iš to neišeis”, - kažkas bandė padrąsinti susirinkusius.
„Kodėl neišeis? Kuo kvailesnis sumanymas, tuo didesnė tikimybė, kad jis „taps kūnu”, - autoritetingai pareiškė Plėtros poskyrio darbuotoja Laima. Kažkada ji universitete pusantrų metų studijavo filosofiją, todėl „mokėjo pasakyti” ir jos, kaip mokyto žmogaus, vyrai privengė.
„Geeeras...” - pratarė Komunikacijų skyriaus specialistė Gerda. Ji dirbo tik antras mėnuo, todėl daugiau kalbėti niekas nebūtų leidęs.
„Atvažiavo! Jau atvažiavo!” - koridoriuje pasigirdo prislopinti balsai.
„Gerbiami kolegos, - pradėjo susirinkimą įmonės generalinis direktorius. - Sunkmetis sunkiai smogė visiems: ir mums, darbdaviams, ir jums, dirbantiesiems. Mes čia pasitarę...”
„Įdomu, su kuo jis tarėsi? - sušnibždėjo Kazlėkui į ausį vairuotojas Petras. - Mala... Demokratą vaidina. Ką pats sugalvojo, tą ir padarys!”
„...nutarėme įvesti amortizacijos mokestį, - tęsė generalinis. - Sunkus, bet reikalingas žingsnis, kurį padiktavo sudėtinga laikmečio situacija. Europos Sąjungoje daug kur taikoma šitokia praktika: atėjai į darbą – susimokėk. O ką jūs patys manote?”
Salėje įsivyravo nejauki tyla.
„Pavyzdžiui, ką galėtumėte kolegoms pasakyti jūs, ponas Kazlėkai?” - generalinis tiesiogiai kreipėsi į Tiekimo skyriaus galvą.
„Aš.. Aš... Maniau, kad tai reikalingas ir savalaikis žingsnis!” - kiek patetiškai pareiškė K. Kazlėkas ir čia pat nudelbė akis sau į batus.
„Bjaurus prisiplakėlis”, - sušnibždėjo į ausį šalia sėdinčiam vairuotojas Petras.
„O ką manote jūs, ponia Genute?” - generalinis pakalbino įmonės buhalterę.
„Kas tas šimtas litų, - skubiai pareiškė ta. - Reikia tai reikia. Vadovybei matosi geriau. Gerai, kad dar apskritai darbus turime – pažiūrėkime, kas dedasi aplink! Juk ne iš gero gyvenimo, kaip kad jūs sakėte, pone generalini. Bent jau aš asmeniškai nieko prieš mokestį neturiu.”
„Teisingai, - linoleumą kojomis brūžiname, naudojamės ir tualetu, ir kriaukle, ir šviesą per dienas pleškiname, ir kompiuteriais naudojamės! O juk viskas kainuoja! Labai protingai nuspręsta – įvesti įmonės turto amortizacijos mokestį!” - nebesusitūrėjo Marcelė Šniaukštarienė, o po jos prapliupo ir kiti. „Taip! Žinoma? Genialu! Puikus sumanymas! Seniai reikėjo!”
Kai po pauzės generalinis paprašė žodžio, susirinkusiųjų veiduose švietė vienu metu tokios naiviai vaikiškos ir vadovybe pasitikinčios šypsenos. Iki visiško lojalumo, net jeigu būtų tekę loti. „Džiaugiuosi, kolegos, kad taip vieningai palaikote mokesčio idėją, - toliau kalbėjo generalinis direktorius. - Mes čia pasitarę nusprendėme, kad krizė tęsis dar ne vienerius metus, augs infliacija ir t. t. Nėra prasmės nuolat rengti susirinkimus, gaišinti visiems brangų darbo laiką. Todėl iš karto nustatėme turto amortizacijos mokestį – 300 litų mėnesiui nuo dirbančiojo galvos. Tarifą, kurio nebereikės koreguoti keletą metų...”
„Visai pasiutot!” - tarp susirinkusiųjų pasigirdo nedrąsus balsas.
„Brangu? Argi tai pinigai? Šiais laikais su tiek net į parduotuvę nėra ko eiti... - kalbėjo generalinis. - Šiaip ar taip čia laisvanoriškas dalykas. Niekas neprieštaraus, jeigu kuris iš jūsų atsikels ir išeis pro duris - kiekvienas turi teisę rinktis bedarbio pašalpą ar mokėti amortizacijos mokestį. Gyvename demokratijos laikais ir mums visiems demokratijos vertybės yra labai svarbios. Todėl, kurie sutinkate, prašau po vieną prieiti prie sekretorės ir pasirašyti.
Po minutės prie Liucijos Pyžės stalo jau lūkuriavo ilga trokštančiųjų pasirašyti už amortizacijos mokestį kolegų eilutė.
Kęstučio PABIJUTO pieš.
