„Stebuklingu“ būdu šalia ligoninės išdygo daugiaaukštė būdelė, valdoma Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriaus Vlado Damulevičiaus žmonos. Benas RUDYS
„Nebenoriu būti kioskininkienė, noriu būti vaistinės vedėja“, - pareiškė seniui pati ir pasiuntė pas auksinę žuvelę. Senis nuėjo į Savivaldybę. Savivaldybėje daug auksinių žuvelių plaukioja, norus ir nenorus pildančių, todėl netruko direktorienės kioskas ilgai ir šovė dangun.
Beveik kaip pasakoje stebuklingai ūgtelėjęs Savivaldybės administracijos direktoriaus Vlado Damulevičiaus pačios kioskas net konservatorių krikšatėvio tėvo Žemkalnio projektuotą ligoninę nustelbė. Tik, skirtingai nei pasakoje, ėmė galai lįsti – leidimą V. Damulevičiaus valdoma Savivaldybė rekonstrukcijai išdavė, o virto visas reikalas nauja statyba, kurios paprastai akylumu pasižymintys valdininkai neįžvelgia.
Žuvelei paliepus, direktorienei panorėjus
Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriaus šeimos įmonė „Deveronas“ prieš dešimtmetį išsinuomojo prie centrinio įvažiavimo į Šiaulių apskrities ligoninę stovintį kioskelį. Mažas kioskelis – ir biznelis nedidukas. Bet kai partijos bičiulis, konservatorius Rimundas Domarkas toks didelis visos apskrities administracijos viršininkas, bizniukui veriasi gražios perspektyvos.
Į konservatorių rankas patekusi Šiaulių apskrities viršininko administracija sublizgėjo tikru auksinės žuvelės dosnumu. V. Damulevičiaus žmonos įmonei leido pristatyti dar vieną aukštą. Nors pastatas – nei trys nei devyni, nei kioskas nei dangoraižis, tačiau Savivaldybės administracijos direktoriaus pačiai praktiškai buvo įteikti nuosavybės dokumentai. Kai panorės privatizuoti ligoninės teritorijoje stovinčią dviejų aukštų būdelę, tai galės padaryti lengvatinėmis sąlygomis ir „po pigiąja“, kadangi užsiskaitys investicijos.
Taigi su pirmuoju noru direktoriaus šeimos įmonė gražiai prasisuko, kaip pasakoje.
Prisvilę valdiški poteriai
Su antruoju noru nepasisekė taip sklandžiai, kaip su pirmuoju. Matyt, todėl Savivaldybė jau kelinta savaitė apsimeta neperskaitanti ir negirdinti žurnalisto prašymų parodyti techninį statinio projektą. Vienas prašymas, antras prašymas administracijos direktoriui. Tyla. Susidaro toks įspūdis, tarsi kas sėdėtų minkštąją suraukęs ir poteriautų: „Gal nepastebės, gal pamirš, gal atsibos...“
Įstatymai reikalauja, kad prie kiekvieno komercinio pastato būtų įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Pagal pastato plotus reikėtų mažiausiai dviejų vietų automobiliams statyti. Tačiau prieš aikštelę piestu stojasi Šiaulių apskrities ligoninės administracija – į kioską vaikščiosiantys žmonės ir taip trukdys greitosios pagalbos automobiliams, o jeigu ant pravažiavimo dar ir automobiliai bus parkuojami...
Taigi daugiaaukštė direktoriaus ir direktorienės būdelė stovi, o aikštelių nėra. Kaip užsiminė techninį projektą regėję Statybų inspekcijos vyrai, stovėjimo vietos numatytos už sklypo ribų – kažkur V. Kudirkos gatvėje. Akivaizdu, kad pagudrauta, o V. Damulevičiui pavaldūs tarnautojai iš Architektūros ir urbanistikos skyriaus ėmė viso to ir kukliai nepastebėjo.
Rekonstrukcijos fokusai marokusai
Kadangi administracijos direktoriaus V. Damulevičiaus pavaldiniai – gero būdo žmonės, statybų fokusai Šiaulių apskrities ligoninės pašonėje tęsiasi. Taip auksinei žuvelei paliepus antrojo aukšto statybos tapo kuklia rekonstrukcija.
Įstatymas skelbia, kad pastato rekonstrukcija vadinami tokie darbai, kai patalpos padidėja nedaugiau kaip dešimt procentų. Kaip matyti plika akimi, būdelė ūgtelėjo šimteriopai. O įstatymo raidė skelbia, kad pastatui padidėjus daugiau kaip dešimt procentų – tai jau vadinama nauja statyba, kuriai galioja visiškai kiti, didesni reikalavimai. Taigi išeitų, kad leidimas buvo vienam tikslui, o galutinis variantas – visiškai kitas? Pažeistas statybos leidimas?
Tačiau tai, kokį leidimą išduoti, matyti ar nematyti pažeidimus – vėlgi sprendžia direktorienės vyro V. Damulevičiaus pavaldiniai iš Architektūros ir urbanistikos skyriaus.
Apie Savivaldybėje plaukiojančias auksines žuveles ir tris norus pamėginome pakalbėti su pačiu V. Damulevičiumi. Tačiau žuvytė panorėjo, kad pokalbis neįvyktų, direktoriui nereikėtų karštą vasaros dieną atsakymus prakaituoti. Tad aname eterio gale niekas direktoriaus mobiliojo ryšio telefonu neatsiliepė, atsakymais ir paaiškinimais tautos nepradžiugino.
Norų lietus
Taip žuvytei paliepus ir direktorienei panorėjus dabar Šiaulių apskrities ligoninės teritorijoje stovi keistos išvaizdos, pusiau privatus šašas – nei kioskas, nei dangoraižis. Ligoninės darbuotojus papiktino įžūlios daugiaaukštės būdelės statybos neatsiklausiant jų nuomonės. Juoba, kad būdelė sudarkė architektūros paminklą, projektuotą Vytauto Landsbergio-Žemkalnio. Paties konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio tėvo.
Bet tuščia tų sentimentų ir konservatorių reitingų, nublankstančių prieš direktorienės norą. Tik pasakose auksinės žuvytės pildo tris norus, o realybėje – išsipildę norai byra kaip iš gausybės rago.
Vieną dieną panoro „čeburėkus kepti“, o kitą žiū, jau vaistinės užsigeidė. Įstatymas neleidžia vis dar valdiškų patalpų subnuomoti, tai farmacininkai įsigijo dalį Damulevičių šeimos bendrovės akcijų. Taip direktorienė taps vaistininkiene.
Panoro nemokėti nuomos mokesčio už būdelę ir nemokės – Šiaulių apskrities viršininko administracija sutiko investicijas užskaityti kaip nuomos mokestį ateinantiems septyneriems metams. O V. Damulevičiaus pačios valdoma įmonė esą išleidusi šimtą tūkstančių litų statyboms. Žinant kritusias statybos kainas – daugoka, nebent V. Damulevičius ir jo šeimos nariai būtų labai dosnios širdies. Tačiau istorija verčia spėlioti, kad kai kas dėl tualetinio popieriaus ritinėlio blusą į Rygą nuvarytų.
Tualetinio karo aidai
Apie V. Damulevičiaus šeimos dosnumą – plačiai ir ne kartą rašyta įvairiuose miesto ir šalies laikraščiuose. Pradedant nuo to, kai jis vadovavo daugiabučio namo bendrijai, tęsiant tualetiniu karu, užvirusiu tarp kaimynų. Iki tapdamas Savivaldybės administracijos direktoriumi V. Damulevičius darbavosi savo žmonos vardu registruotoje įmonėje, įsikūrusioje nuomojamose patalpose A. Mickevičiaus gatvėje.
Kaimynystėje įsikūrusi įmonė jau kuris laikas zaunijo Damulevičiams, girdi prisidėkite savo indėliu į bendrą tualetą, nupirkite popieriaus, kitų priemonių, prisidėkite, drauge valykime bendras patalpas ir t. t. ir pan.
Kai jau kantrybė trūko, ėmė ir pakeitė spyną.
Kentėjo V. Damulevičius dieną, kitą, kol ėmėsi veiksmo. Patykojo su sūnumi teisininku, kol viena moteriškė į tualetą užsuko. Puolė narsuoliai, atplėšė duris, o kol vienas krapštuku spyną iškilmingai užkimšinėjo, kitas išdidžiai duris laikė.
Nors tualetinis karas policiją pasiekė, ta istorija V. Damulevičiui labai sėkmingai baigėsi.
