Šiuolaikinio meno parodos atidarymas buvo pačiame įkarštyje. Atvykusieji menininkai, kritikai bei mecenatai vaikščiojo nuo vieno eksponato prie kito. Paprsti, titulų neturintys lankytojai stumdėsi pasieniais. Akys raibo nuo daugybės kūrybingų žmonių sukurtų šiuolaikiško meno egzempliorių: iš surūdijusių akėčių susuktų ežių, auliniuose batuose pasigirstančio kraupaus juoko, palydimo akinančio blykslės impulso, visomis vaivorykštės spalvomis išmarginto unitazo ir dar daug visokių eiliniam protui sunkiai suvokiamų šedevrų.
Prasidėjus oficialiajai daliai prie mikrofono žengė garsus menotyrininkas, net kelių užsienio universitetų garbės daktaras Pranciškus Grybelis.
„Mieli kolegos menininkai, parodos svečiai, - prakalbo jis kiek patetišku tonu. - Malonu matyti visus šiuos darbus, įkūnijančius nepasiekiamas kūrybiško proto aukštumas. Man tai pats geriausias įrodymas, kad menas kinta kartu su civilizacija, ir kad mūsų potencialios galimybės šiame bare yra tiesiog neišsemiamos...”
Po pasigirdusių skystų aplodismentų, P. Grybelis tęsė:
„Vis dėlto, ką aš labiausiai norėčiau akcentuoti – štai šitas kuklus, tačiau milžiniškos įtaigos darbas, kurį jūs, malonūs kolegos, matote kampe. Be abejonės, geležis ilgaamžė, varis labiau spindi, tačiau tai, ką matome, toli pranoksta viską: į cinkuotą kibirą žemyn kotu įstatyta šluota su ant viršaus užmestu grubaus audeklo skiaute – pateisina save. Ir pateisina kaip metafora, kuri nevirsta įteigtimi, kaip galima būtų pagalvoti, o tik sukelia lengvą ilgesį, rezonuojantį su mūsų tolima ir galimai pamiršta patirtimi, pasąmonės klodais. Tačiau nenorėčiau toliau manipuliuoti sąvokomis, vesdamas jus, gerbiamieji kolegos, tolyn nuo jūsų esaties, todėl einu tiesiog prie šio mielo, tautiško ir kiekvieno sielos stygas galinčio paliesti kuklaus eksponato.
Gaila, nematau etiketės su pavadinimu ir autoriaus pavarde (matyt nusimetė?), tačiau ir taip aišku, jog kūrybinio geismo pagautas jis šluotkotį panardino į kontempletyviąją materiją – vandenį, esantį savaip paradoksaliame inde – cinkuotame kibire – cinkuotame apvalkale, ne vienam iš mūsų susišaukiančiame su cinko karstu, kokiame dar prieš tris dešimtis metų iš Afganistano galimai buvo parvežtas dušmanų nukautas autoriaus brolis, draugas, bendrakursis...”
Rimtais veidais susirinkusieji į taktą lingavo galvas, apžiūrinėjo retą eksponatą net priklaupdami, o kažkas dargi bandė jį atsargiai paliesti ranka, tačiau buvo greitai kolegų sudrausmintas. Damos rankose laikė gėlių puokštes ir mobiliojo ryšio telefonus. Žiniasklaidai atstovaujantieji metu skubėjo nufotografuoti ir nufilmuoti įsimintinas renginio akimirkas.
„Pažvelkime iš arčiau į šluotą. Kiek ji turi ražų? Šešias ar septynias dešimtis. (Tai ne pati svarbiausioji sąlyga.) Kokias refleksijas, mielieji kolegos, tai jums kelia? Kokias reminescencijas? Taaaip: tai didelė jėga, vienybė: perlaužti vieną raželį – potencialiai paprasta, o visus ir iš karto? Taigi. Mano galva, tokia interpretacija – pati teisingiausia. Kita vertus, panašiai tiek metų trunka ir vidutinis individo amžius. Vadinasi, turime ir kitą, ne mažiau įdomią prasmę, reiškinį, kurį anglas arba amerikietis pavadintų terminu „multiple”, - tęsė kalbėtojas. - Ką rodo kotas? Jis gali reikšti daug: vyrišką jėgą, poveržį... Nereikėtų čia siekti konkretumo – interpretacijose atsispindi mūsų lūkesčiai. Kaip sakė vienas mano kolegas, profesorius Skrabalas (pamenante, 1994-ais metais per lietuvių ir austrų meno kūrėjų bienalę jis stovėjo prie durų, apsivilkęs tokį dryžuotą žalsvą megztinį, ir kosčiojo), tai va, dabar jau minėtasis amžinybėn iškeliavęs kolega teigė, jog ilgesys gali būti numarintas tik pačios metaforos žūtimi. Atrodytų, pasimatė išeitis, tačiau bet kuris tikrasis menas pretenduoja į amžinybę, reiškia, kaip ir jį lydintys pojūčiai”.
Kalbėtojas gurkštelėjo iš šalimais padėtos stiklinės, perbraukė nosinaite lūpas, ir tęsė:
„Lieka neapžvelgta dar viena svarbi kūrinio detalė – ant koto pamautas drėgnas, šiurkštaus audinio gabalas. Ką jis simbolizuoja? Kokias pajautas mumyse iššaukia? - retoriškai susirinkusiųjų klausė meno kritikas. - Tai dar viena metafora, priartinanti simbolinę kūrinio prasmę prie mūsų neracionalaus suvokimo. Tai gali būti kad ir nuo ašarų drėgna skepeta, kurią spaudė rankoje motina, išlydėdama sūnų į tolimą kelią. Tai gali būti ir atraiža apsiausto, kuriais prisidengę savo kūnus mūsų bočiai keliavo miškais į civilizuotus ano meto kraštus: Romą, Bizantiją, Galiją... Audeklu prisidengusi moteris gali būti paties autoriaus arba žiūrovo slapto geismo objektas, nes menas – dar ir provokacija. Tačiau toji provokacija privalo būti kažkaip įsisąmoninta, įvardyta, kitaip žiūrovo gali būti nejučia pastumta į pasąmonės lygmenį ir suponuoti ką tik mano paminėtus reiškinius tarytum „per se”.
Kol meno kritikas ir kiti eruditai žarstė giliamintiškas frazes, niekas iš susirinkusiųjų nė nepastebėjo, kaip tyliai prasivėrė salės durys ir vidun įėjo pagyvenusi žila moteriškė. Tai buvo vietinė valytoja Agota, per išsiblaškymą palikusi šluotą ir kibirą su skuduru kamputyje prie kitų eksponatų ir išėjusi į prekybos centrą pirkti plovimo priemonės. Sugrįžusi po pusvalandžio ji kurį laiką tyliai stebėjo kalbėtojus, paskui suėmusi save į rankas, priėjo prie visų dievinamo eksponato, čiupo į rankas kibirą, šluotą ir skudurą, o po to atsisukusi į eilinį kalbėtoją, kaltai ištarė: „Atsiprašau, ponas, man dar visą pirmąjį aukštą reikia išplauti... Susivėlinsiu labai...”
