D. Martinaitienė: „Anksčiau tikėta, kad norint susilaukti sėkmės būtina šia proga nueiti į svečius arba juos priimti.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Diana JANUŠAITĖ
Rugpjūčio 15-ąją švenčiama Žolinė – Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės. Taip pat žalumos suvešėjimo apogėjaus ir derliaus brandos šventė. Šią dieną žmonės renkasi bažnyčiose ir šventina laukų žoleles, gėles, augalus. Tikima, kad pašventintos gėlės apsaugo namus nuo perkūno, gaisro ir piktųjų dvasių.
Švęsta bendruomenėje
„Žolinę pradėta švęsti dar iki krikščionybės. Iškilmės skirtos įvairių augalų, žolynų, gėlių, javų globėjų pagerbimui. Jau senovėje žmonės šią dieną skyrė didesnį dėmesį augalams bei dėkodavo jų dvasioms už pirmąjį derlių. Manyta, kad taip elgiantis bus pamaloninti augalų globėjai“, - sako Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Diana Martinaitienė.
Etnologės teigimu, Žolinė priglobė nemažai ikikrikščioniškųjų tradicijų, susijusių su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra: „Anksčiau tikėta, kad norint susilaukti sėkmės būtina šia proga nueiti į svečius arba juos priimti. Manyta, kad vienoje vietoje susirinkę kaimynai, giminės gali prišaukti sėkmę ateinantiems metams. Per Žolinę, kaip ir Kūčių vakarą, susirinkdavo visa šeima prie stalo ir vaišindavosi patiekalais, pagamintais iš naujojo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių.“
Anot D. Martinaitienės, taisyklių, kaip šią šventę minėti, nėra: „Tai bendruomenės šventė. Todėl idealiausia po Žolinės atlaidų, rengiamų Lietuvos bažnyčiose, apsilankyti pas artimuosius, gimines ar draugus. Tai puiki proga vėl visiems susėsti prie bendro stalo, pasidalyti savo išgyvenimais, jausmais bei rūpesčiais. Prisiminti iš gyvenimo pasitraukusius žmones ir už juos pasimelsti.“
Ritualais siekta apsisaugoti nuo ligų
Lietuvos etnologų teigimu, ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.
Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles (rugiagėles, ramunes, raudonuosius dobilus, aguonas, vėdrynus, čiobrelius, rūtas, diemedžius, linelius, karkliukus, jurginus ir daugybę kitų), vaistažoles ir darydavo iš jų puokštes.
Tikėta, kad į Žolinės puokštę būtinai reikia įdėti tai, ką žmogus augino. Žemaitijoje į ją dėdavo piktdagį (jis simbolizuoja Jėzaus Kristaus kančią), parsinešę šį piktdagį sodindavo į dirvą aukštyn šaknimis. Buvo tikima, kad po šio ritualo iš dirvos išnyks piktžolės.
Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą Žolinių arbatą.
Vaistažolės naudingos sveikatai ir grožiui
Žolinės tradicijos ne tik įdomios, bet ir naudingos sveikatai. Per ją galima prisirinkti įvairių žolelių, kurios padės išlikti sveikiems ir gražiems visus metus. Žolininkai šią dieną rekomenduoja prisiskinti kiečių, metėlių. Šie augalai kartaus skonio, tačiau labai naudingi virškinimui gerinti ir pilvo pūtimui mažinti. Jonažolės naudingos virškinimo sistemai, ypač kepenų ir tulžies veiklai. Siūloma prisirinkti avižų. Jos ypač tinka arbatoms.
Avižos mažina cukraus kiekį kraujyje, malšina įvairius uždegimus, valo organizmą, gerina medžiagų apykaitą ir stiprina imunitetą. Kraujažolės labai naudingos moterims, nes užkerta kelią ginekologinėms ligoms. Taip pat šis augalas vartojamas nuo skrandžio uždegimų, netgi sergant opalige. Vis dar galima prisirinkti ramunėlių, gelbstinčių nuo apsinuodijimų, virškinimo sutrikimų; mėtų, padėsiančių nuo galvos ar pilvo skausmų, pipirmėčių – nuo nemigos. Naudingi ne tik patys augalai, bet ir jų rinkimas. Būnant gamtoje galima atsipalaiduoti, pamiršti rūpesčius, pajusti harmoniją su gamta, prilygstančia meditacijai.
Surinktus augalus galima naudoti kaip sveikatinimosi priemonę.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
