
Moters teisė į abortą iškėlė ilgametę visuomenės diskusiją. Ir tai suprantama, nes statistika šokiruoja: vien 2013 metais Lietuvoje atlikta 5217 dirbtinių abortų. Tad gal išties vertėtų šias procedūras uždrausti, juolab kad medikai, specialistai teigia, kad abortas nesibaigia jį padariusiai moteriai be tiek fizinės, tiek dvasinės sveikatos sutrikimų? Tačiau juk ta pati visuomenė stigmatizuoja, smerkia neplanuotai nėščiomis tapusias moteris, nesudaro sąlygų auginti vaikus vienoms. Taigi kyla esminis klausimas – ar šioje situacijoje moteris tikrai gali laisvai rinktis?
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Akvilė PUŠINSKAITĖ
Negailestinga statistika
Lietuvoje legalų abortą moteris gali darytis iki 12 nėštumo savaitės – šią procedūrą atlieka profesionalūs gydytojai. Iškilus rimtoms medicininėms priežastims abortas gali būti atliekamas iki 22 savaitės. Nepamirškime fakto, jog egzistuoja ir kriminalinis abortas, kurio metu vaisius yra traumuojamas ir jis atliekamas iki 22 nėštumo savaitės.
Šiaulių visuomenės sveikatos biuras praneša, kad Lietuvos higienos instituto Sveikatos informacijos centro ataskaitos atspindi liūdną statistiką. Lietuvoje 2013 metais moters pageidavimu atlikta 5217 dirbtinių abortų. Šis skaičius pusšimčiu mažesnis nei 2012 metais, tačiau liūdina tai, kad padaugėjo 15 – 17 metų moterų abortų.
Ypač šis neigiamas pokytis ryškus Šiaulių mieste: šio amžiaus moterų abortų jų pageidavimu skaičius išaugo kone dvigubai (14 abortų, iš jų net 10 – pirmojo nėštumo nutraukimas, atlikta 2012 m., ir 23, iš jų net 21 – pirmojo nėštumo nutraukimas – 2013 m.). Šoktelėjo ir 35 – 39 m. amžiaus grupės abortų skaičius. Jų padaugėjo nuo 59 atvejų 2012 m. iki 73 – 2013 m.
Moters laisvė ar aplinkos rezultatas
Lygių galimybių puoselėtoja Margarita Jankauskaitė sako, kad ne pats abortas yra moters teisė ir laisvė, o galimybė apsispręsti dėl savo reprodukcinio gyvenimo. Ji gali planuoti nėštumą arba jį nutraukti, jeigu jai atrodo, kad dėl tam tikrų priežasčių ji negali šio vaisiaus išnešioti.
„Tai iš tikrųjų yra žmogaus teisė, moters teisė į savo kūną. Niekas nekvestionuoja, pavyzdžiui, vyro reprodukcinių teisių, mes nekeliame tokio klausimo, kad neatsakingi vyrai turėtų būti sterilizuojami arba kažkaip būtų apribotos jų reprodukcinės galimybės. Bet kaip taisyklė visa ta kontrolė yra suvedama į moters kūną, pastatant ją į tokias situacijas, kada ji pati nebegali spręsti“, – teigia M. Jankauskaitė.
Tam, kad mažėtų abortų skaičius, ko labai nori visuomenė, reikia nukreipti visas pastangas ne į moters kūną ir jau į esančią pasekmę, o orientuotis į prevenciją – kad nebūtų neplanuotų nėštumų. Tokią lygių teisių puoselėtojos poziciją lydi ir galimi pavyzdžiai – reikalingas tinkamas vaikų ir visuomenės lytinis švietimas, vertėtų susimąstyti ir apie kintančias vyriškumo normas – kad vyrai nežiūrėtų į moteris kaip į sekso objektą, kuriuo jie gali pasinaudoti ir visiškai neatsakingai tokioje situacijoje elgtis.
Kalbama ir apie visuotinai prieinamas kontraceptines priemones, nes dabar jos yra pakankamai brangios ir ne visi jomis gali naudotis. Galiausiai tai yra susiję su smurto prevencija – dažniausiai kalbame apie fizinį smurtą šeimoje arba artimoje aplinkoje, bet nutylime, kad yra kur kas didesnė tikimybė, jog vyras fiziškai smurtauja prieš moterį dėl lytinių poreikių.
„Jeigu mes pašalinsime visas šias kompleksines priežastis, tai mes ir nepageidautinų nėštumų neturėsime ir tada apie nėštumo nutraukimą praktiškai nebus kalbos. O dabar mes pradedame visą diskusiją iš kito galo – kalbame, kaip moterį priversti pagimdyti, vietoj to, kad pagalvotume, kaip sudaryti tokias sąlygas, kad ji nepastotų tada, kai nėra pasiruošusi gimdyti“, – teigia M. Jankauskaitė.
Vienaip ar kitaip, toks pasirinkimas turi būti, nes kitu atveju, pasak M. Jankauskaitės, sugrįžtume į feodalinius laikus. Tai yra moters kūnas, kol kūdikis nėra gimęs ir kol vaisius negali išgyventi be motinos, tai yra neatsiejama visuma. „O dabar mes sakome, kad tarsi moteris sau, o embrionas sau, – pasakoja M. Jankauskaitė. – Taip neturėtų būti, nes jeigu tu nori, kad vaiko gyvenimas būtų visavertis, kai jis gims, tai pirmiausia turi pasirūpinti, kad moters gyvenimas būtų kokybiškas visomis prasmėmis. Tada ji galės pasirūpinti vaiku ir tada ji ryšis tą vaiką auginti.“
XXI amžius – „Paskenduolės“ laikai?
Nepaneigsi fakto, kad šioje situacijoje paskutinis žodis priklauso moteriai, nes ji sprendžia, ką daryti su savo kūnu. Iškilęs klausimas, ar darytis abortą, automatiškai pasako ir tai, kad, ko gero, pora jau turi problemų.
„Jeigu partneris patikimas, žmonės sutaria, kad abu vaiką augins ir kad bus juo pasirūpinta, jeigu moteris nejaučia socialinės įtampos arba pavojaus dėl to, kad ji gimdo. Supraskime, kad ne visos gimdo tokiomis sąlygomis, kad ne visi tavo kūdikio laukia ir ne visi tik ploja rankelėmis. Yra moterų, kurios pastojusios patenka į labai komplikuotą situaciją. Vėlgi juk Lietuvoje nusižudo ir nusiskandina, atrodo XXI amžius, o moterys reaguoja taip, tarsi būtų Antano Vienuolio laikai. Tai turbūt ne šiaip sau jos tai daro – išorinis spaudimas, stigma yra be galo didelė, baimė, kad tu neišgyvensi su vaiku – milžiniška, todėl ir ryžtamasi tokiems dalykams“, – sako M. Jankauskaitė.
Lygių galimybių puoselėtoja pastebi ir kitus faktorius – kai nėštumu arba vaikais yra manipuliuojama, kai smurtaujama. Moteris tampa labai pažeidžiama tiek nėštumo metu, tiek augindama vaikus. Tokioje situacijoje vyras dažnai daro spaudimą moteriai gimdyti, o po to naudojasi jos priklausomybe jam ir daro, ką nori.
Kitas svarbus momentas – kaip veikia socialinių paslaugų sistema, ar ji veikia taip, kad neplanuotai nėščia tapusi moteris galėtų auginti vaiką nesusidurdama su didelėmis problemomis. M. Jankauskaitės nuomone, čia turi būti pajungti visi, susiję su vaiko gimimu, net jeigu moteris nuspręs vaiką auginti viena.
„Kad vėlgi nebūtų stigmos, kuri buvo pradėta formuoti, kad vieniša mama – tai nevisavertė motina. Suvokime, kad mes gyvename tokioje visuomenėje, kurioje kaip ir siunčiama tokia šizofreniška žinutė. Viena vertus, stigmatizuojame tas, kurios nėštumą nutraukia, nes jos nemato perspektyvos vaikučio susilaukti, bet antra vertus, jeigu moteris yra vieniša ir susilaukia vaiko, tai irgi tada yra negerai. Taigi klijuojamos stigmos, nesuteikiama reikalinga pagalba“, – sako M. Jankauskaitė.
Peršasi vienintelė išvada – būtų daug produktyviau šią diskusiją kreipti į socialinę aplinką ir žiūrėti, ko trūksta, kad moterys ryžtųsi vaikus gimdyti, o ne mėginti stigmatizuoti tas moteris, kurios padaro vienokį arba kitokį sprendimą. Tai nėra individuali problema – tai yra visuomenės problema.
Abortą lydi skaudžios pasekmės
Krizinio nėštumo centre dirbanti psichologė Giedrė Širvinskienė plačiau pasakoja apie galimus psichikos sveikatos sutrikimus ir poabortinį sindromą. Požiūris į abortą, kaip į paprastą medicininę procedūrą – neteisingas. Šią procedūrą palydi daugybė įvairių reakcijų – moterys patiria didžiulį skausmą, sielvartą. Psichoterapeutė Teresė Burkė, kuri ilgus metus dirba su moterimis po aborto, tai vadina uždraustu sielvartu.
„Abortas – moters pasirinkimas. Aplinkiniai ir artimieji nesupranta šio sielvarto, nes moteris pati pasirinko tokį sprendimą, taigi jis tarsi tampa uždraustu“, – aiškina G. Širvinskienė.
JAV atlikti tyrimai su 1500 moterų, kurios pasidarė abortą, rodo, kad maždaug trečdalis moterų abortą įvardija kaip trauminį patyrimą, kuris yra didžiausias arba antras pagal blogumą jų gyvenime. Suomijoje atlikta nacionalinių registrų duomenų analizė parodė, kad abortas net tris kartus padidina savižudybės riziką. O kiek seniau atliktas tyrimas Vokietijoje sako, jog net 22 proc. abortą pasidariusių moterų per vienerius metus po medicininės procedūros išsiskyrė su savo partneriais.
Išvardytų tyrimų rezultatai sako viena – abortą lydi skaudžios pasekmės, apie kurias daugelis nė nesusimąsto. Tačiau kenčia ne tik moterys, bet ir vyrai. Psichologė G. Širvinskienė teigia, kad dažnai šio sprendimo procese vyras lieka nuošalyje. Pasitaiko tokių atvejų, kai vyras nenori nutraukti nėštumo, tačiau jis neturi tokių teisių ir moteris gali savarankiškai priimti sprendimą. Taigi sielvartauja ne tik moterys, bet ir vyrai.
Patirtis – gailisi dėl aborto
Praktinė G. Širvinskienės patirtis rodo, kad dažnai moterys gailisi padariusios tokį sprendimą. Ypač skaudu girdėti moterų pasakojimus, kai laiko nebeįmanoma atsukti atgal. Dažnai pasitaikanti frazė – kodėl niekas nepasakė: „Sustok, dar pagalvok“. Į paviršių išlenda esminiai sprendimo faktoriai kaip aplinkinių nepalaikymas, netinkamos sąlygos, baimė tapti vieniša mama.
„Kreipiasi ir moterys, kurios jau seniai darėsi abortą, tačiau praėję metai savaime tokių žaizdų neišgydo. Dažnai moterys leidžia suprasti, kad tai suvokė kaip paprastą medicininę procedūrą ir kad jų niekas neperspėjo, kaip vėliau jausis“, – sako G. Širvinskienė.

Stigmatizuojame tas, kurios nutraukė nėštumą, bet tinkamai nepalaikome vienišų mamų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



