Gurgiantys pilvai, laisvai besiliejantis alkoholis, tabako dūmų debesys, nesibaigiančios tėvų rietenos... Tikriausiai taip atrodytų kai kurių vaikų kasdienybė, jei ne vaikų dienos centrai, į kuriuos po pamokų sparčiu žingsniu eina socialinės rizikos šeimų atžalos. „Dienos centrai jiems – tikras išsigelbėjimas“, – neslepia įstaigų vadovai ir priduria, kad ne vienas vaikas, atradęs čia tai, ko negauna šeimoje – maistą, šilumą, dėmesį ir t. t., penktadienio vakarą centro duris užveria nukabinęs nosį. „Kodėl nedirbate ir savaitgaliais?“ – viltingai teiraujasi vaikai. Tiesa, kad sukurtum jaukią aplinką, reikia daug pastangų ir, žinoma, finansų. O jų, deja, trūksta. Tad kartais vaikų dienos centrų darbuotojams tenka dirbti tiesiog „iš idėjos“. 
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

Dienos centras – lyg jaukūs namai
Šiuo metu Šiauliuose veikia penki vaikų dienos centrai, kuriuos lanko apie 140 vaikų iš socialinės rizikos šeimų. „Pastebėjau tokią tendenciją, kad šiuo metu vėl, kaip ir tada, kai aš pradėjau dirbti prieš 16 metų, paaštrėjo socialinės problemos: yra daugiau suvargusių šeimų, daugiau darbo netekusių, sunkiai besiverčiančių asmenų. Pavyzdžiui, kai mama iš „minimumo“ turi išleisti tris vaikus į mokyklą ir pan. Tad dienos centrai tokiems vaikams yra tikras išsigelbėjimas“, – „Šiaulių naujienoms“ sakė VšĮ „Gelbėkit vaikus“ Šiaulių vaikų dienos centro direktorė Indrė Dambrauskienė ir informavo, kad šią įstaigą šiuo metu lanko 25 jaunieji šiauliečiai.
Tikriausiai nieko keisto, kad vos nuskambėjus paskutinės pamokos skambučiui vaikai su nekantrumu skuodžia į Dienos centrą. Jie žino, kad čia jų laukia gardūs pietūs, nuoširdūs pokalbiai su darbuotojais, kitais tokio pat likimo vaikais. Čia bus galima ramiai paruošti namų darbus, o tada užsiimti kita malonia veikla – piešti, žaisti, sportuoti, nueiti į kino teatrą, baseiną ir t. t.
Vaikai, be abejo, žino ir tai, kad penktą valandą teks užverti dienos centro duris ir eiti namo. Tačiau net ir žinodami šias taisykles, jie kartais prieina prie įstaigos vadovės ir paklausia, ar ji negalėtų dirbti ilgiau, ar negalėtų jų priimti ir savaitgaliais.
„Ypač penktadieniais jie nepaleidžia mūsų. Ir prieš šventes sunkiai išsiskiria. Net trumpesnių darbo valandų pas mus nebūna. Tiek, kiek galime, tiek su jais ir būname. Ir man pačiai tikrai daug maloniau, kad šie vaikai gali būti dienos centre, nei parėję namo neturėtų kur dėtis. Nes per tiek metų jau žinome, kad pačių įvairiausių šeimų būna...“ – tikina I. Dambrauskienė.

Per Motinos dieną – krūva sveikinimų
Įstaigų vadovai neslepia, kad juos su vaikais sieja itin šilti ir artimi ryšiai. Būna ir taip, kad įstaigos vadoves net mamomis pavadina. Tačiau jos kuklinasi – girdi, nesinori susireikšminti ar girtis. „Žinote, šitie vaikai yra patys pirmi, kurie pasveikina per šventes. Jau aštuntą valandą ryto telefonu jie sveikina su Velykomis, gimtadieniu, Motinos diena... Tuo viskas ir pasakyta“ – sako I. Dambrauskienė.
Galbūt dėl užsimezgusių stiprių ryšių bendravimas nenutrūksta ir tada, kai vaikai nebelanko dienos centro. Įstaigos „Gelbėkit vaikus“ vadovė pasakoja, kad čia jie – tankūs svečiai. „Yra keletas mergaičių, kurios jau sukūrė savo šeimas, bet ir joms tas gyvenimas nekaip sekasi, tai mes ir rūbeliais padedame, ir įvairiais daiktais. Žodžiu – kuo tik galime. Bendraujame ir telefonu, ir socialiniuose tinkluose. Tikrai neatitrūkstame visiškai nuo tų vaikų, kuriuos jau išleidome“, – teigė ji.
Pagalbos ranką Dienos centrai pasiryžę ištiesti ne tik vaikams, bet ir kitiems socialinės rizikos šeimos nariams. Todėl mamos neretai skambina įstaigų vadovams ir teiraujasi, kaip reikėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Vaikai – lyg varomoji jėga
O kiek gi kainuoja šis vaikų jaukumas? Kas skiria lėšas? Pasirodo, kad vaikų dienos centrus nors ir kukliai, bet finansuoja vietinė valdžia – apie 20 proc. Kitą dalį skiria Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. „Šiemet keturiems Šiaulių vaikų dienos centrams Savivaldybė skyrė 11 tūkst. 585 eurų.
Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kasmet skiriama bendra suma visiems mieste veikiantiems Vaikų dienos centrams – nuo 14-17 tūkst. eurų“, – teigė Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Janulienė.
Nejaugi iš tiesų įmanoma išsiversti su tokia pinigų suma? VšĮ „Gelbėkit vaikus“ Šiaulių vaikų dienos centro direktorė I. Dambrauskienė neslepia – labai sunku, bet, girdi, kai visa tai nesikeičia metų metus, įpranti.
„Žinote, finansavimas labai mažas. Mažokai gauname vaikų maistui. Ypač kai dabar visi maisto produktai pabrangę... Aš apskritai nemanau, kad kiekvienas žmogus atėjęs čia galėtų ilgai padirbti. Nes mūsų atlyginimai pagal darbo krūvį yra tikrai labai maži. Tačiau visada pagalvojame, kad yra ir dar sunkiau gyvenančių. Galbūt tie vaikai mums lyg varomoji jėga, kuri neleidžia visko mesti ir ieškoti kažko kito gyvenime. Tiesiog, matyt, atrandi savo nišą, kurioje tu gali dirbti net be atlyginimo. Buvo ir tokių metų“, – baigdama pokalbį sakė I. Dambrauskienė.