- Paklausiu to, ko klausiau per ankstesnį pokalbį, idant matyčiau, kuria kryptimi einama: progreso ar regreso? Taigi kas yra valdininkas? Kasta, profesija, chroniškas susirgimas ar gyvenimo būdas?

- Nėra valdininkų, yra tik valstybės tarnautojai (plačiai nusišypso). Geresni arba blogesni. Dalis jų kasta, daliai jų tai gyvenimo būdas: atėjo į savivaldybę ir nebegali išeiti... (Čia gal net geriau sakyti: „chroniškas susirgimas”?) Likusiems - profesija.

 

- Esi sakęs, jog mažas būdamas nevogdavai kaimynų obuolių, girdi, aš ne iš Šiaulių, aš kitoks... Kame tas kitoniškumas?

- Buvo tokia šneka, bet aš ne kitoks – aš kaip ir visi žmonės. Sakydamas „kitoks” turėjau galvoje, kad esu iš mažo miestelio... Ne, ne, nevagia šiauliečiai jokių obuolių. O man jų vogti ir nereikėjo, nes turėjome sodą.

 

- Seimo narys V. Simulik kartą pasidžiaugė tavo dalykiškumu ir konkretumu „sprendžiant bet kokio lygio (!) klausimus”. Tarp mūsų šnekant, jis turbūt gerokai perdėjo?

 

- Visagalių nėra. Yra toks anekdotas: jeigu aš pasakyčiau, jog visagalių žmonių nėra, Čakas Norisas tai gali priimti kaip asmeninį įžeidimą... O šiaip tai džiugu, kad pagiria, vadinasi, pasitiki.

 

- Rinkimų pažaduose atsakydamas, kodėl reikėtų už tave balsuoti, tvirtinai: „...gyvensime gražesnėje ir saugesnėje Lietuvoje, jei mes visi branginsime, saugosime ir puoselėsime valstybę”. Ar kartais žodis „visi” nėra inspiruotas noro pabėgti nuo asmeninės atsakomybės?

 

- Yra gera A. Mamontovo daina: „Jeigu nori keisti pasaulį, keisk pirmiau save”. O bendrąja prasme visi žmonės turi stengtis, kad gyventi taptų geriau. 

- Būti jaunu politiku – tai pranašumas ar trūkumas?

 

- Eidamas politikon turi suvokti: bus sunku. Čia tikrai sudėtinga, čia nenori tavęs įsileisti...

 

- Interneto svetainėje, skiltyje „draugai” - daug dailių moterų. Kokią vietą tavo gyvenime užima moterys?

 

- (Smagiai juokiasi) Ne visai taip. Abiejų lyčių atstovų draugų sąraše esama maždaug po lygiai. Šiaip klausimas labai sunkus. Pakartokit... „Moteris” ar „moterys?” Sakoma, jog visi karai kyla dėl moterų... Tai sunkiausias klausimas kiekvienam vyrui.

 

- Kalbėdamas apie vaikystės prisiminimus, paminėjai krūvas arbūzų bei apelsinų. Iš kur šitos egzotiškos gėrybės (ir dar tokiais kiekiais!) visuotinio deficito epochoje?

 

- Esu gimęs Volgogrado srityje, kur augo arbūzai, o apelsinų atveždavo į karininkams skirtas parduotuves kariniame miestelyje – mano tėvas buvo karininkas.

 

- Viename interviu kalbėjai: „Kaip tikras lietuvis, turėjau susipažinti su krepšiniu”. Tad ir klausimas: „Kas yra „tikras” lietuvis ir kuo jis skiriasi nuo „netikro”?

- Nėra „tikrų” ir „netikrų” lietuvių. Vieni yra didesni Lietuvos patriotai, kiti galbūt mažesni. Patriotams labiau rūpi tėvynė ir apie ją niekada blogai nešneka. Kritikuoti galima, bet tik protingai, konstruktyviai. O cituotu atveju buvo šnekama tik apie krepšinį...

 

- Močiutė Apolonija norėjo, kad taptumei kunigu. Kas sutrukdė? Gal visgi ganyti Dievo kaimenę - ramesnis užsiėmimas nei būti nuolat visų matomu, o neretai – dar ir ujamu?

 

- Kunigai yra dar labiau matomi. Parapijoje visi kunigą pažįsta. O čia ramiau gal nėra – tiesiog taip susiklostė, ir negaliu kažko naujo pasakyti... Kita vertus, manyje tokių minčių ir nebuvo.

 

- Sunkiomis valandomis, kai nesiseka, ar nekyla noras spjauti į viską ir grįžti prie pirmojo savo užsiėmimo – gatvių valymo?

 

- Kartais toks noras atsiranda. Bet susikaupiu ir viskas vėl gerai... Šiaip, jeigu reikės, taip ir padarysiu. Ir dabar ne kitaip: reikia kasti sniegą, ir kasu! Ar prie namų, ar kitur, pavyzdžiui, prireikė pagalbos draugams. Nėra problemų – malonumas pasportuoti. 

 

- Neslepi savo ambicijų tapti Seimo nariu. Kaip atrodo, ar tokioje valstybės institucijoje kaip Seimas partijos nesuniveliuoja asmenybių?

 

- Jeigu priklausai partijai, reikia žiūrėti, kad jos programa būtų artimiausia tavo pažiūroms. Nuomonės kartais gali skirtis, tačiau reikia pagal galimybes laikytis „bendros linijos”. Kažkokiu atveju gal ir balsuotumei kitaip, tačiau tam privalo būti rimtų argumentų – kodėl? O jeigu nepatinka, geriau iš viso nedalyvauti partijos veikloje.

 

Grįžtant prie klausimo, partijos asmenybių nesuniveliuoja, tik vienos iš jų matomos daugiau, o kitos – mažiau.

 

- Kažkada žinomas rusų kino bei cirko aktorius J. Nikulinas pasakė, jog klounas – tai kvailys profesionalas. Ar šiandien būtų galima pasakyti, jog politikas, tai „melagis profesionalas”? Juk apsukti priešrinkiminiais pažadais tūkstančius galvų išties reikia neeilinio talento?

 

- Melagis profesionalas? Nežinau... Negražu būtų taip vadinti... Reikia galvoti, prieš ką nors renkant. Juk vieni meluoja, o kiti – ne. Ne visi gi melagiai. Negalima ant vieno kurpalio traukti...

 

- Spėju, jog turint šitiek siekių naktimis sapnai ne visada būna ramūs?

 

- Dažniausiai pabudęs nebeprisimenu, ką sapnavęs... Pasitaiko ir baisių sapnų susapnuoti... O pats įspūdingiausias, kai buvau naikintuvo pilotas: tiek skraidžiau ir varčiausi, kad net iš lovos iškritau.

 

- Ar turi prieš akis istorinės asmenybės pavyzdį (gyvenančios arba gyvenusios, arba kūrinio herojų), į kurį norėtumei lygiuotis?

 

- Gyvenu savo gyvenimą nė į ką nesilygiuodamas. Turiu būti geras, sąžiningas, garbingas, besilaikantis duotojo žodžio... O žiūrėti į iškilias asmenybes visada naudinga, tačiau ir jos daro klaidų. 

 

- Kai po daugelio metų iškeliausi Amžinybėn, kokios epitafijos pageidautumei arba ką norėtumei, kad apie tave kalbėtų žmonės?

 

- Epitafijos? Tai kad nelabai ir norėčiau: vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos... O kalbos... Apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko. (Juokiasi). Galbūt vėliau norėčiau, kad mane prisimintų: „Buvo geras, sąžiningas žmogus”. To užtenka.

 

Šviesias jaunojo politiko mintis klastingai drumstė Romualdas BALIUTAVIČIUS, atsipalaidavimo momento nuožmiai tykojo Vadimas SIMUTKINAS