Praėjusios savaitės pirmadienis–trečiadienis šalies abiturientams ir jų lietuvių kalbos mokytojams buvo tam tikro nerimo, jaudulio, nervinimosi tridienis: švietimo ministro įsakymu visoje Lietuvoje vienu metu buvo vykdoma „Lietuvių kalbos ir literatūros įskaita“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ

Bandymas suvokti „elementą“
Primityviai aiškinant, šį reiškinį reikėtų suprasti maždaug taip: abiturientas apie 10 min. (laikas nurodytas instrukcijoje) dėsto savo žinias / mintis literatūros tema. „Vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programoje“ (toliau Programa ) įvardytas įskaitos tikslas – „patikrinti ir įvertinti mokinių sakytinės komunikacijos (viešojo kalbėjimo) gebėjimus“.
Įsigilinus į įskaitos pavadinimą ir jos tikslą, aiškėja tokios sudėtinės demonstruojamų gebėjimų dalys: 1) privalu remtis literatūros žiniomis, sukauptomis mokymosi mokykloje metais, rodyti savo apsiskaitymą, literatūrinį išprusimą; kritiškai vertinti vartojamos informacijos patikimumą; 2) parengti sakytinę, į adresatą (nežinia – į komisijos narius ar į klasės draugus, kurių nebus toje patalpoje) orientuotą kalbą (žanras neaiškus, matyt, prezentaciją), pabrėžiant nagrinėjamo klausimo problemą, formuluojant bent 3 tezes / teiginius, juos argumentuojant ir apibendrinant išvadomis; pasitelkus verbalinę ir neverbalinę kalbą, interpretuoti faktus ir nuomones; 3) kalbėjimo metu laikytis logikos reikalavimų, mintis dėstyti nuosekliai sklandžia ir žodinga kalba, taisyklingai tarti ir kirčiuoti, prasmingai intonuoti, laikytis bendrinės kalbos normų ir viešojo bendravimo etikos.
Tuos bendruosius ir dalykinius gebėjimus, kurie bus vertinami per įskaitą, grubiai suskirsčiau į pratybomis įtvirtintus (logiškumas, nuoseklumas, tartis ir kirčiavimas, bendrinės kalbos normos...) ir girdėtus, tik iš dalies žinomus (orientacija į adresatą, viešosios kalbos etikos normos, prasmingas intonavimas ir pan.).

Kalbos įskaitos prasmė
Tradiciškai mąstant (juk tai pačios Švietimo ministerijos specialistų, o ne kokių ten pienburnių sugalvota), atrodo, viešojo kalbėjimo įskaita abiturientams – visai normalus ir būtinas dalykas. Net abejoti tuo begėdiška.
Juk kasdien girdime dejones, kad mokiniai iškeitė knygą į internetą, kad jų nebedomina grožinė literatūra, kad lietuvių kalba „tampa vis lėkštesnė, siauresnė“, kad jaunimas nepatriotiškas gimtosios kalbos, lietuvių literatūros požiūriu ir pan. Vadinasi, įskaita – labai reikalinga kalbos prestižui pakelti, ji – šių dienų aktualija. Tad minėtoje Programoje pabrėžiama, kad įskaita privaloma, jei nori baigti lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programą ir, žinoma, gauti brandos atestatą. Tai pateikta kaip ultimatumas.
Tačiau įskaitos pažymys į atestatą neįrašomas ir į lietuvių kalbos egzamino vertinimą neintegruojamas. („Šie darbai menkaverčiai: į egzamino balo skaičiavimą neįeina, skirti tik tam, kad leistų laikyti tikrąjį egzaminą. 1,5 mėn. darbo vien tam, kad galėtum laikyti egzaminą?!” – tokia internauto replika.)
Taigi, suformuota nuomonė, kad įskaitos pažymys neturi įtakos abituriento likimui. Logiškas klausimas - „Kokia įdėtų pastangų, ruošiantis įskaitai, ir sugaišto laiko prasmė?“ Tiesa, viena mama, prisimindama pernykštį paradoksą, internete rašo: „Įskaita turi įtakos brandos atestatui. Liūdniausia, kai tavo vaikas, turėdamas beveik vien 10 metiniuose dalykų įvertinimuose ir išlaikęs visus valstybinius egzaminus, surinkdamas daugiau nei 85 balus, negavo atestato su pagyrimu tik todėl, kad kalbos įskaita įvertinta 8 (pasak mokytojos, per daug moksliškai kalbėjo).“
O gal šiek tiek teisus vienas 2014 m. kalbėjimo temų komentatorius, sakydamas: „Matyt, reikia kažkam rodyti, kad ir dirba, ir vaidinti, kad visa tai svarbu.“ (Akmenukas mestas į Švietimo ir mokslo ministerijos bei Nacionalinio egzaminų centro daržus.)

Dar šiek tiek absurdo
Instrukcijoje mokyklų vadovams, mokytojams ir abiturientams išvardytos bent kelios griežtos įskaitos laikymo taisyklės. * Įskaitai laikyti skiriamos 2 šalia esančios atskiros patalpos (vienoje gali ruoštis, kitoje atsakinėja). * Prie atsakinėjimo patalpos prikabinamas laikančiųjų sąrašas, kuriame nurodomas laikas, kada laikantysis bus kviečiamas ruoštis atsakinėti. * Skiriami atskiri suolai / stalai, sustatyti viena kryptimi metro atstumu vienas nuo kito. * Prie ruošimosi patalpos ir patalpoje tvarką prižiūri vykdytojai, žinoma, ne lituanistai. * Į tualetą moksleivį lydi vienas iš tvarkos prižiūrėtojų – vykdytojų. * Įskaitos laikymo patalpoje prie atskirų stalų sėdi vertinimo grupės nariai ir abiturientui toks „komfortas“ numatytas.
Atrodo, kad instrukcijose mokykloms viskas iki smulkmenų apgalvota užkertant kelią nusirašinėjimui, „šperoms“ perduoti ar tarpusavy vienu kitu sakiniu persimesti. Galima drąsiai taikyti mūsų patarlę – „ Tvarka kaip bažnyčioje“. To neeilinio tridienio metu teko užsukti į vieną Šiaulių vidurinę mokyklą. Truputį šaltis nupurtė nuo tokios „sterilios“ drausmės ir tvarkos. Ir žaibiškai šovė galvon mintis: įskaitai Lietuvos mokyklose betrūksta tik „specnazų“ su kalašnikovais! Net nusijuokiau sau, tokį vaizdelį mintyse susikūrusi. Ir kodėl to instrukcijoje nenumatyta? Vadovai savivaliauti – daryti, nedaryti – negali.
Bet ne čia viso efekto esmė. Abiturientams kalbėjimo temos / potemės paskelbiamos prieš 2 mėn. iki įskaitos. Kiekvienas turi teisę išsirinkti sau patinkančią ir visą tą laiką ruoštis kalbėjimui pagal nurodytus reikalavimus. Mokytojas net privalo savo ugdytiniui patarti, padėti. Žinoma, šis gali konsultuotis kiek norėdamas ir su bet kuo kitu. Taigi, logiškas klausimas: „Kam tokia pompastika reikalinga?“ Neabejoju savo atsakymu: „Iš musės drambliui padaryti.“

Pasirinkimo laisvės „nonsensas“
2014 metų vasario mėnesį Nacionalinis egzaminų centras abiturientams pateikė 45 kalbėjimo potemių sąrašą.
Atrodo, jis turėjo tenkinti kiekvieno moksleivio interesus, poreikius, išgales ir t. t. Vos paskelbus kalbėjimo įskaitos temas, internete pasipylė priekaištų gausa: * „Pasirinkimas platus, bet visos temos vienodos: sunkiai suprantamos, niekada gyvenime negirdėtos, reikalaujančios neįtikėtino abiturientų apsiskaitymo“; * „Kalbėjimo potemės – absurdų absurdas. Kas čia – diplominis darbas ar kas kita?“; * „Yra tokių temų, kurias galėtų gvildenti universitete lituanistiką studijuojantys studentai ir tai ne visi sugebėtų...“; * „Temos tai... aš net nežinau, nuo ko pradėti. Net mokytojai, dirbantys mano gimnazijoje, kurie rašo vadovėlius, pasakė, kad dauguma temų tikrai ne dvyliktokui. [...] galima rinktis iš 6–8 ir tai reikia pasukti galvelę“; * [...] kalbos potemės tikrai, švelniai tariant, pieva“; * Paskelbtos kalbėjimo įskaitos temos verčia rautis plaukus ne tik abiturientams, bet ir dvidešimt metų darbo patirtį turintiems lietuvių kalbos mokytojams. Ir ne veltui, nes temos drąsiai prilygsta magistriniams darbams“ ir t. t.
Tie, kurių adresu buvo svaidomi šie ir kiti analogiški kaltinimai, matyt, stengėsi atsirevanšuoti tuo pačiu: * „Mažiau verkit ir keikit aplinkinius. Laikas pradėt daugiau mokytis. Suprasit, kad gyvenime reikia įdėti pastangų, norint kažką padaryti. Manęs nebestebina beraščiai internete“; * Kas ką žlugdo? Mokytis reikia daugiau. Vėliau universitete elementariausių dalykų nežino, kadangi mokykloje nemokė. Galų gale reikia gimtąją šnekamąją ir bendrinę, ir rašomąją kalbą mokėt“; * Sutinku, kad egzaminas tikrai nėra toks, kokio norėtų mokiniai ar net mokyklose dirbantys lituanistai. Bet tiesa ir tai, kad mūsų jaunuomenė nebemoka gimtosios kalbos, neskaito lietuvių literatūros. Kyla klausimas: kokios kultūros žmones mes išleidžiame į gyvenimą? Beraščius, be savo kultūros pažinimo. [ ...] Beje, gal sunkus gimtosios kalbos egzaminas paskatins tėvus susirūpinti savo vaikų gimtosios kalbos žiniomis. O ne investuoti dideles lėšas į anglų kalbos mokymąsi pas korepetitorius ar įvairiuose kursuose“; * „Tikrai yra normalių potemių, jos tik labai mandrai suformuluotos. Gerai išsiaiškinkit tos potemės esmę ir pradėkit rašyt, ieškot informacijos. Pamatysit, kad čia nėra taip baisu. Jus žlugdo potemės pavadinimas, ne jos esmė, kurios nebandėt suprasti. Tie, kurie tai suvokia, nedaro iš to problemų.“
Gal iš tiesų baimės akys plačios?

Mįslė, kryžiažodis ar galvosūkis?
Neprisiimantieji metamų priekaištų dėl įskaitos potemių formuluočių nepatenkintiesiems rekomenduoja ryžtingai ir užsispyrusiai gilintis į jų esmę.
Taigi, pasigilinkime, kaip liepiami. Potemės apie dabartinę kalbos būklę – „Lietuvių kalba tampa vis lėkštesnė, siauresnė, ji taip banalėja, kad greitai ja jau negalėsime išreikšti lietuvio egzistencijos pilnatvės“ – svarbiausieji (raktiniai) žodžiai – „lėkštesnė, siauresnė, banalėja, egzistencijos pilnatvė“. Abiturientas turi argumentuotai pritarti tokiam teiginiui arba jį atmesti motyvuodamas savo nuomonę. Spręskime, matyt, kryžiažodį: „lėkštas“ turi 4 reikšmes (plokščias, seklus, paviršutiniškas, banalus); „siauras“ – 2 (ankštas, ribotas); „banalus“ – reiškia „nuvalkiotas, lėkštas, šabloniškas, trafaretiškas, trivialus, standartiškas, neoriginalus“; „egzistencija“ „Tarptautinių žodžių žodyne“ aiškinama – 1) buvimas, gyvavimas; 2) žmogaus dvasinio pasaulio santykis su būtimi; „pilnatvė“, remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, suprantama kaip „pilnumas / pilnas ( visiškai užimtas, pripildytas, nepraimtas: daug turintis; apimtas, kupinas jausmo ar rūpesčio; ištisas ir netrūktinas), išsamumas (pilnas, nuodugnus, smulkus, detalus)“. Parinkdami iš pateiktųjų žodžių tinkamiausias jų reikšmes, išspręskite „kryžiažodį“, t. y. paprastai ir suprantamai perdirbkite įskaitos potemės pavadinimą.
Kita potemė: „Kurie lietuvių kalbos aspektai geriausiai atskleidžia tautos mentalitetą?“ Ir vėl dėmesį kreipiame į prasminius žodžius, būtent: „aspektas“ (atžvilgis, t. y. santykinis žiūrėjimo, tyrinėjimo būdas; žvilgsnis; požiūris, požvilgis), „mentalitetas“ (1. „išprusimas, intelektas“, kitaip sakant, – protas, rodantis gebėjimą mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsają; beje, intelekto esmė ir prigimtis dar mokslininkų nepakankamai ištirta; 2. „būdingas galvosenos, mąstymo būdas“).
Potemės pavadinimas problemiškas dar ir kitu aspektu. Prieš keletą metų viename Lietuvos dienraštyje buvo užfiksuota Lietuvos filosofų, psichologų, politikų apvaliojo stalo diskusija, kurios metu aiškintasi, kaip reikėtų suprasti sąvoką „tautos mentalitetas“. Tos diskusijos išvados: „Tautos mentalitetas moksliškai menkai išnagrinėtas“; „Dar niekam nėra pavykę išbaigtai apibrėžti tą sąvoką.“ Manau, kad komentarai apie potemės suprantamumą / nesuprantamumą nebereikalingi. Noriu skaitytojų pasiteirauti, kada vartotumėte lietuvių kalbos žodžius „žaislus, žaismus“? Ką kalbėtumėte gavę tokį klausimą: „Ar kalbos žaismė reikalinga šiandieniniam viešajam gyvenimui?“ Kiek žinau – „kalbos žaismė“ neminima nė vienos klasės lietuvių kalbos mokymo programoje, vadovėlyje. Klausiu savęs: „Gal tokia įskaitos poteme puoselėjami būsimieji lietuvių kalbos ar mokymo metodikos kūrėjai?“ Tokioje situacijoje lietuviai sako: „Viešpaties keliai nežinomi.“
Dar keletas pavyzdžių pamąstymui: Ar sutinkate su mintimi, kad lietuvių literatūra neturi stiprių romano žanro tradicijų?; Ar pritartumėte nuomonei, kad meniniam talentui reikštis padeda savanoriška ar priverstinė emigracija?; „Ten, kur ramiai miegama ir sočiai valgoma, didelių menininkų neiškyla. Reikia didelių įtampų, grėsmių“ (V. Daujotytė). Ar pritariate tokiai nuomonei?; Klasikinių tekstų ekranizacija ir inscenizacija visuomet permąsto kultūrą, istoriją. Patvirtinkite arba paneikite mintį remdamiesi lietuvių literatūros klasikos tekstais ir jų ekranizacijomis ar inscenizacijomis.
Taigi, ką galima pasakyti apie talento suklestėjimą, nežinant, kaip tas ir kitas rašytojas būtų kūręs ne emigracijos sąlygomis. Iš konteksto neapdairiai ištraukta autoritetingo asmens mintis verčia suklusti lietuvių literatūros klasikų nenaudai. Kiek ir kaip lyginti tekstus, ekranizacijas, inscenizacijas, kad kalbėjimo turinys būtų išsamus, motyvuotas ir kad savo kalbą sutalpintum į 2–3 puslapius? Tokių galvosūkių potemių sąraše per akis.