D. Vasauskienė: „Vaikai savo grožiu, gėriu, savo bendravimu, kuriuo jie nori dalintis, tave tiesiog padaro reikalingu. Su jais dirbdamas tu nesensti“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos akordeono specialybės mokytoja metodininkė Daiva Vasauskienė pirmuosius pedagogo karjeros žingsnius žengė dar būdama 18 metų.
Be abejonės, ši mokytoja žavi savo nuoširdumu nuo pat pirmųjų pokalbio akimirkų. O jos patirties bagaže gausu ir kitos veiklos: akordeono specialybės mokytoja groja Šiaulių rajono savivaldybės liaudiškos muzikos kapeloje „Salduva“, Šiaulių miesto mokytojų akordeonistų kvintete „Mozaika“, taip pat yra viena iš tarptautinio akordeono muzikos festivalio-konkurso „Linksmasis akordeonas“ organizatorių.
Tačiau D. Vasauskienei pedagogo darbas – mieliausias. „Būti mokytoju ir dirbti su vaikais – reiškia būti amžinai jaunai“, - patikina D. Vasauskienė.
– Kaip tapote akordeono mokytoja?
– Be abejo, esu dėkinga tėvams, kurie mane pastūmėjo į mokytojo kelią, pastebėję mano susidomėjimą muzika. Esu dėkinga savo pirmajai mokytojai Marytei Markevičienei, kuri nuo pat pirmos muzikos mokyklos klasės iki pat aukštosios mokyklos mane mokė akordeono specialybės – jos iniciatyva be galo daug prisidėjo prie mano tolimesnio muzikės kelio.
– O kaip buvo pastebėti jūsų muzikiniai gabumai?
– Būdama pradinėse klasėse pati labai mėgau dainuoti. Mums buvo privaloma vidurinėje mokykloje lankyti chorą (kurie buvo visiškai negabūs, jo nelankė). Chore dainavau antruoju balsu. Man labai patiko muzikos pamokos.
Iki šiol atsimenu pamoką, kai muzikos mokytojas išjungė visus aparatus, uždarė pianino dangtį ir liepė įsiklausyti į tylą. Kiekvienas turėjo pasakyti, kaip skambėjo tyla. Man joje skambėjo kažkas aukštesnio nei musės zvimbimas, tolumoje girdimas lėktuvo skrydis. Tuomet ir kilo mintis, kad muzika - tai garsai, kurie mus supa nuolatos. Nuo to karto norėjau vis labiau pažinti muzikos kalbą ir jos subtilybes. Turėjau metalofoną, ant kurio lentelių buvo nesuprantamos raidės – C, D, E ir t. t. Šiuos muzikos ženklus ėmiau studijuoti savarankiškai ir praktikuotis. Tai pastebėjo tėvai, seneliai, kurie taip pat buvo linkę į meną, muziką. Tuomet man buvo 11 metų.
– Šiek tiek vėlu buvo eiti į muzikos mokyklą...
– Taip, buvo kiek per vėlu mokytis kurios nors specialybės. Mama per savo pažįstamos dukrą, kuri dirbo Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabartinė Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazija), surado mokytoją, kuri moko akordeono ir dar gyvena kaimynystėje.
Taip atsirado M. Markevičienė, kuri informavo, kad mane galima priimti pedagoginei praktikai. Ir po gero pusmečio mokytoja pamatė, kad aš esu gabi, tad paskatino stoti į muzikos mokyklą. Jau buvau šeštokė, ir būtent pas šią rūpestingą ir pastabią mokytoją ėmiau mokytis akordeono specialybės.
Vaikų muzikos mokykla paprastai baigiama per penkerius metus, o aš laikiau visus egzaminus, kad galėčiau per trejus baigti muzikos mokyklą ir po 8 klasių įstoti į aukštesniąją muzikos mokyklą. Ten ir baigiau akordeono specialybę pas M. Markevičienę.
– Kiek laiko mokytojaujate?
– Darbo stažas - 27 metai. Mokytoja pradėjau dirbti dar mokydamasi aukštesniojoje muzikos mokykloje, paskutiniame - ketvirtajame - kurse. Mokytojavau Kuršėnų muzikos mokykloje (dabar Kuršėnų meno mokykla). Po aukštesniosios muzikos mokyklos stojau į LTSR valstybinę konservatoriją, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Greta savo studijų dirbau Šiaulių miesto lopšelyje-darželyje „Saulutė“ muzikos vadove. Ten dirbau kokius penkerius metus, o šalia to buvo antraeilės pareigos Šiaulių miesto muzikos mokykloje - tuomet ji buvo tik viena mieste. Kai baiginėjau LMTA, mane dirbti į Šiaulių konservatoriją pakvietė tuometinis direktorius Jonas Lamauskas, dabartinė direktorė tada buvo pavaduotoja Irena Asauskienė ir, be abejo, M. Markevičienė su savo vyru Jonu Markevičiumi. Esu jiems be galo dėkinga, kad atsidūriau būtent čia, kur dirbu jau dvidešimt metų.
– Kodėl verta būti pedagogu?
– Būti mokytoju ir dirbti su vaikais reiškia būti amžinai jaunai. Aš kasdien dirbu ne tik su vaikais, bet ir su muzika, kuri skaidrina dvasią, jaunina. Nors kūnas sensta, tu visada jautiesi gerai, pakylėtas. Vaikai savo grožiu, gėriu, savo bendravimu, kuriuo jie nori dalytis, tave tiesiog padaro reikalingą. Su jais dirbdamas tu nesensti.
Mokytojas turi būti geras psichologas, tėtis, mama, draugas. Jeigu tu moki visu tuo tapti, neišvengiamai jauti, kaip gera su mokiniais bendrauti. Mes pakalbame visokiomis temomis: ir apie šeimą, kas neduoda ramybės, sprendžiame problemas bendromis jėgomis, džiaugiamės.
– Muzikos pamokoje skiriate dėmesį bendravimui?
– Iš tiesų puiku, kai muzikos pamokos virsta daugiau nei darbu prie natų ir instrumento. Mes nepuolame groti. Jeigu pastebi, kad vaikui kažkas neduoda ramybės, ar jis piktas, irzlus, tu su juo kalbiesi – kodėl jis taip elgiasi, kodėl jis taip šneka. Jeigu jauti, kad jam išties reikia patarimo ar tiesiog nuoširdaus pokalbio, tu su juo kalbiesi. Kitam vaikui duodi patarimus, kaip elgtis scenoje, kaip pagroti. Visi mano patarimai – tik iš savo asmeninės praktikos. Štai gal mano patirtyje jis atras savo situaciją ir gebės rasti sprendimą.
Tad didžiausias mokytojo darbo malonumas tai galimybė perduoti žinias, patirtį ir žinojimas, kad išėjęs iš tavo pamokos, o gal baigęs muzikos mokyklą jis bus jau stipresnis, analitiškesnis, racionalesnis.
Specialybės pamokoje aš visuomet siekiu, kad mokinys atsivertų muzikai ir nebijotų atrasti santykį su savo atliekamu kūriniu – grodamas jis turi jausti emociją, sugalvoti, kaip ją atrasti. Tai skatina jo kūrybiškumą. Tad atradimo jausmas taip pat didelė dalis mano darbo malonumo. Šiame darbe aš irgi mokausi ir tobulėju – kiekvieną dieną.
– O tamsioji pedagogo darbo pusė?
– Aš stengiuosi negatyvius dalykus paversti teigiamais, kitaip tariant, atrasti pozityvą visur. Vaikus, kurie yra neklaužados, bambekliai, išdykėliai, kurių žodžiuose yra daug agresijos ar neigiamų dalykų, visada stengiuosi įtikinti pabandyti pažvelgti į pasaulį kitaip, pabandyti pasielgti kitaip. Kai matau blogąją jaunimo pusę (gal jie yra šiek tiek piktesni), vis dėlto galiu paliudyti, kad muzika net pyktį naikina.
– Kaip muzika pakeičia vaiko gyvenimą?
– Mokytis groti instrumentu yra absoliučiai kas kita, nei įprasta muzikos pamoka vidurinėje mokykloje. Kas kita, kai vaikas mokosi groti instrumentu. Juk vaikui tu duodi galimybę tapti kūrėju – spausdamas klavišą, užgaudamas stygą, ar pučiamuoju instrumentu išgaudamas natą, jis kuria garsą. O visas muzikos kūrinys turi dar daugiau niuansų. Kai mokinys ima kurti, jo esybėje vis mažiau vietos lieka bet kokiam griovimui, destrukcijai.
Dirbdami akis į akį, individualiai vaikai ne tik mokosi groti ar dainuoti, jie mokosi bendrauti, mokosi gerų jausmų, diplomatijos, kantrybės. Ir jeigu sugebėsi išmokyti suvokti, kad muzika – ne tik nuspausti klavišą, bet jausmas ir klausymasis, tu turėsi galios formuoti kitokią asmenybę. Nes mane muzika padarė geresne asmenybe. Ne visi vaikai juk taps profesionaliais muzikantais, bet jie savaime taps kitokie.
– Ar dabar vaikai kitokie?
– Taip, jie tikrai. Šiandien vaikai daugiau pasitiki savimi, hiperaktyvesni, ne tokie susivaržę. Jie moka natūraliai bendrauti. Tačiau nelabai nori dirbti, t. y. groti, praktikuotis.
Bet ir mes, pedagogai, drauge su jais turime keistis ir tobulėti, prisitaikyti prie jų. Jeigu mokytojas jaučia kažką, kas jo netenkina, tuomet tai jau yra jo problema. Geras pedagogas privalo žinoti, kaip prieiti prie mokinio, kaip jį sudominti, atverti akis ir parodyti, koks nuostabus yra muzikos pasaulis. Pačiai niekuomet neteko verkti ar būti įskaudintai savo mokinių, nes tokių paprasčiausiai nėra. Pasitaikė tik tokių, kurie sunkiai reikšdavo mintis ar buvo tiesiog uždari. Ir aš tai suprantu – toks žmogaus būdas. Vis dėlto anksčiau ar vėliau atrasdavau kelius, kaip su sunkesniu mokinu bendrauti. Labai svarbu puoselėti vaikų pasitikėjimą, kuris man yra be galo svarbus. Galbūt tu nesi mama ar tėtis, bet tu turi būti ištikimas draugas.
– Tenka pasimokyti iš vaikų?
– Tikriausiai jie mokosi daugiau iš manęs, nei aš iš jų. Dauguma mano buvusių mokinių sugrįžta su manimi pabendrauti, pasidalyti savo gyvenimo džiaugsmais ir vargais. Matyt, aš jiems ir įgrisdavau mokydama sąmoningumo. Jie tuomet tikriausiai galvodavo – na, ką tu šneki...
Bet šiandien jie atvažiavę pasikalbėti prie puodelio kavos man pasako ačiū. Ar gali būti geresnis atlygis? O juk dirbame ne tik su mažais vaikais, bet ir su tais, kurie pas mus ateina po aštuonių klasių. Pats paauglystės įkarštis, o drauge su tuo – ir kur kas problemiškesnis santykis su pasauliu. Tuomet su jais turi dar daugiau bendrauti ir atidžiau įvertinti jų pasaulį.
– Jūs iki šiol koncertuojate, bet yra tekę patirti koncerto... nuotykį?
– Kai mokiausi tuometinėje aukštesniojoje mokykloje, reikėdavo ruoštis respublikiniams akordeonininkų konkursams. Prieš juos vykdavo tokios praktinės generalinės repeticijos, kai su savo programa tu keliauji pasirodyti kitiems.
Tuomet Joniškio muzikos mokykloje (dabartinėje Joniškio meno mokykloje) turėjome pasirodyti koncertų salėje, kurioje buvo specialiai užtemdyti langai ir įjungtos šviesos. Mano koncerto metu netikėtai užgeso visos šviesos, buvo visiškai tamsu, o aš grojau ilgą kūrinį - polifoniją. Situacija nebūtų tokia komiška, jei ne akordeono apačioje neatsegtas dirželis, prilaikantys dumples. Taip turėdama mažus dumplių resursus kūrinį atlikau iki galo, užtat salėje nebuvo nė garso, koncertas įvyko iki pabaigos.
– Išvykstate į konkursus su savo auklėtiniais?
– 20 metų dirbant Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijoje mokytoja teko paruošti daug gabių, įvairaus amžiaus mokinių respublikiniams ir tarptautiniams akordeonininkų konkursams. Ne vieną kartą ir su daugeliu mokinių (skaičiais jau suskaičiuoti neįmanoma) teko vykti į Italiją, Ukrainą, Baltarusiją, Latviją, Estiją, Lenkiją ir sugrįžti iškovojus prizines vietas. Kartą teko nuvykti net ir į Kiniją, į prestižinį akordeonininkų konkursą ,,Coupe Mondiale“ su mokiniu Deividu Jociumi. Šis mano auklėtinis dalyvavo daugiausiai konkursų ir daug kartų tapo laureatu, nes jį groti mokiau nuo 6 metukų iki pat 12 klasės. Šiuo metu jis studijuoja Didžiojoje Britanijoje džiazo meno specialybę.

Pasak D. Vasauskienės, kai mokinys ima kurti, jo esybėje vis mažiau vietos lieka bet kokiam griovimui, destrukcijai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.