05-06-2015 25 

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai: kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Nepaisydami persekiojimų, taikomų bausmių kovojome už laisvą žodį. Tačiau ar šiandien mums tai ką nors reiškia? Ar vis dar branginame lietuvių kalbą, knygas, spausdintą žodį? Plačiau savo mintimis apie spaudą, šiuolaikinės žiniasklaidos problemas su „Šiaulių naujienomis“ pasidalijo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. 
Kęstučio Pabijuto pieš.

Diana JANUŠAITĖ

– Ką jums reiškia žodžio laisvė?
– Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena susijusi ne tik su knygnešiais, apie kuriuos daugelis žino. Taip pat ji susijusi su atskirais žmonėmis, kurie labai daug paaukojo, kad lietuvių kalba gyvuotų. Visada visiems primenu Biržų krašte gerai žinomą žmogų Antaną Macijauską, kuris bylinėjosi su caro valdžia dėl teisės brėžinius daryti lietuvių kalba. Nepaisydamas draudimo jis vis tiek vartojo lietuvių kalbą. Paaukojo sveikatą, gyvenimą, visas savo santaupas, bet laimėjo bylą. Ši pergalė vėliau buvo labai svarbi naikinant draudimus rašyti ir kalbėti lietuvių kalba.
Neturėdami žodžio laisvės negalėtumėme net kalbėti apie normalų Lietuvos vystymąsi. Be žodžio laisvės šiek tiek gali vystytis ekonomika, kai kurie socialiniai procesai, bet ne kultūra, bendruomeniškumas, pilietiškumas. Manau, kad šiandien galimybė, drąsa paklausti, užduoti iš tiesų rūpimus klausimus yra kertinis dalykas ir didžiausias iššūkis. Net partijos, deklaruojančios, kad pas juos demokratija, kartais viešai užduodamus klausimus traktuoja kaip išdavystę.

– Ar mes tuo nepiktnaudžiaujame?
– Bet kuria laisvės forma reikia išmokti naudotis atsakingai. Laisvė ne rezultatas, bet visada procesas. Stebėdamas mūsų viešą erdvę, kolegas žurnalistus, galiu drąsiai sakyti, kad turbūt esame geriausias lakmuso popierėlis, kai braidydami su žodžio laisve kartais tyčia, kartais ne peržengiame ribas, kurios neturėtų būti peržengiamos. Nekalbant vien apie įžeidinėjimą, šmeižtą viešoje erdvėje. Be to, žodžio laisvė dažnai susikerta su privačiu žmonių gyvenimu. Šiuolaikinei visuomenei labai įdomus privatus žmonių gyvenimas. Nesvarbu ar tai televizijos pagalbų projektai, ar realybės šou, ar politikų, ar kitų viešų asmenų privatus gyvenimas – tai labiausiai dominančios temos. Puikiai suvokiame, kad žurnalistams tenka įeiti į šeimas, vaikų gyvenimus. Nuo to momento, kai tai tampa vieša, atsiranda ne pačių geriausių efektų. Nuo viešumo priklauso, ar tu atrodysi gerai, ar blogai. Galiausiai gali sulaukti reakcijų, susijusių su patyčiomis. Tai ypač skausminga vaikams. O žurnalistams, žiniasklaidai – tai nauji iššūkiai.

– Skandalizuota informacija gali turėti skaudžių socialinių pasekmių?
– Per visą žmonijos istoriją neturėjome tiek daug kalbančių, rašančių, skaitančių žmonių. Komunikuojame turbūt dažniau, nei darome ką nors kita. Šiandien paprastas žodis, bet kokia viešai paskelbta nuotrauka, ištarta frazė, kartais net pozityvi, sukelia keistų efektų. Viešai net pagyręs žmogų gali jam padaryti milžinišką „paslaugą“. Kartais juokauju, kad per ekonominę krizę, jeigu kas nors Lietuvos provincijos alubariuose būtų pagyręs Kubilių, už išsakytą tiesą, kad gyvename ne pagal kišenę, spėju, jis būtų nudurtas šakėmis vien dėl to, kad jautėsi labai nesmagiai, jog Vyriausybė buvo priversta mažinti kai kurias sąnaudas.
Nedrįsčiau sakyti, kad šiandien turime kalbėti vien apie žodžio laisvę apskritai. Reikia kalbėti, kaip žodžio laisvė veikia mus pačius. T. y. turime nusileisti iki kiekvieno paprasto žmogaus ir jo paklausti ne apie tai, ką mes pasakėme, bet ką jis galvoja apie tai, ką pasakėme.

– Ar tiesa, kad auditorija ištroškusi sensacijų?
– Tyrimai rodo, kad visuomenė vartoja labai įvairią informaciją ir vertina kokybišką žurnalistų darbą. Bet kokie apibendrinimai, skirti visai visuomenei, yra nesąžiningai spekuliatyvūs. Netiesa, kad visuomenei reikia vien skandalo, smurto. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad yra leidinių, turinčių didelį tiražą, kuriuose nėra jokio smurto, sekso, skandalų, o tik tai, kas svarbu, įdomu, naudinga.
Pažvelkite į televizijos laidų reitingus. Į dešimtukus niekada nepatenka trijų „s“ laidos. Serialai, filmai, sporto varžybos, net Eurovizijos konkursas yra gerokai aukščiau negu kažkurios pseudožurnalistinės laidos, žaidžiančios pigiausiais jausmais. Drįsčiau sakyti, kad kokybiškos žiniasklaidos ir žurnalistikos šiandien reikia kaip niekada.

– Ką manote apie pozityvios ir kritinės informacijos santykį žiniasklaidoje?
– Yra du esminiai dalykai, kuriuos reikia prisiminti. Pačios naujienos nėra nei teigiamos, nei neigiamos. Yra būdas, kaip mes kalbame, mes suteikiame viltį arba ją atimame. Bet kuri gyvenimiška situacija, ar tai būtų asmeninė tragedija, ar sisteminė valstybės teisėkūros problema – visos gali turėti ir turi sprendimą, nes gyvenimas tęsiasi. Esminis klausimas, kaip profesionaliai žurnalistai tą temą pateikia. Ar jie ieško sprendimo, pasiūlymo, diskusijų, ar tik skambia antrašte visus suskirsto į geriečius ir blogiukus. Kritika ir pozityvus komunikavimas nėra priešingybės, tai visiškai suderinami dalykai. Galima kritikuoti ir pozityviai tai pateikti. Šiandien net madinga tam tikra patyčių ir viešo įžeidinėjimo kultūra. Kai kurie Lietuvoje žinomi asmenys vadina save žurnalistais ir savo viešais komentarais, tekstais įžeidinėja kitus. Man atrodo, kad įžeidinėjimo kultūra šiandien reikalauja tam tikros masinės psichoterapijos.

– Žiniasklaidos paskirtis – atspindėti realų pasaulį ar paveikti žmogų?
– Turime jungti abu dalykus. Puikiai suvokiame, kad žiniasklaida negali atspindėti viso pasaulio. Žiniasklaida atsirenka, ką nori parodyti, ir kuria įvykius. Ką iš tiesų galime padaryti – tai informuoti žmones, skatinti diskusijas, raginti veikti, ne tik susimąstyti. Nufotografuoti, nufilmuoti ir paimti interviu gali bet kas. Bet tai padaryti profesionaliai ir sąžiningai, išklausydamas kelias pozicijas, ieškodamas sprendimo, patikrindamas faktus gali tik žurnalistas. Tie, kas tai daro, turi šansą būti naudingi. Tokiems asmenims galima brėžti šviesią ateitį, nes jie bus perkami. O jei nusileisime iki buitinio komunikavimo – tapsime socialinių medijų konkurentai, tuomet nebus nei duonos, nei sviesto, nei pagarbos.

– Žurnalistais gali dirbti ne visi?
– Gali dirbti visi, bet ne visi sugeba. Lietuvoje bet kas gali būti mediku, teisininku, žurnalistu. Bet kad būtum profesionalu – reikia asmeninių sugebėjimų, mokslo, investicijų į save, paprasto talento.

– Reikia baigti žurnalistikos studijas, kad taptum profesionalu?
– Geras žurnalistas pirmiausia turi būti išsilavinęs. Neišsilavinęs žmogus žurnalistikoje – tragedija. Tai visos žiniasklaidos nelaimė. Kai žmonės be išsilavinimo, išsimokslinimo, be nuovokos apie pasaulį eina su kamera ir aplinkui šienauja žmonių likimus, yra baisu.
Ar žurnalistas universitete pirmiausia baigs ekonomikos, kultūros ar žurnalistikos studijas, nėra esminis dalykas. Svarbiausia, kad jis turėtų bent du dalykus: įgūdį įdomiai komunikuoti ir suvokti, kaip sukasi pasaulis. Jei žurnalistas pats nesupranta, apie ką rašo, gadina aplinkinių žmonių gyvenimus.

– Vis dėlto jaunam žurnalistui nelengva.
– Jeigu nori būti profesionalas, turi pradėti dirbti kaip profesionalas. Visi mes kažkada buvome pradedantieji, jauni žurnalistai. Galiu pasakyti, kad bet kurioje profesijoje, profesinis vardas yra neduodamas, bet uždirbamas sunkiu, nedėkingu darbu. Viskas yra išmokstama ir pasiekiama, tam reikia tik noro ir pastangų, o visa kita – smulkmenos. Niekas nesakė, kad pasaulyje yra lengva, kad žurnalistikoje buvo kažkoks inkubatorinis periodas. Žurnalistika visada buvo sudėtinga, bet įdomi profesija. Žurnalistai pagarbą užsitarnauja tik tada, kai tarp skirtingų interesų neatstovauja kokiam nors vienam, o bando pakankamai sąžiningai atspindėti problemos esmę, išklausydamas skirtingas nuomones. Jeigu to nedarai, kalbėti, kad tu kažkada po dešimt, dvidešimt metų iš jauno žurnalisto staiga tapsi profesionalu – beviltiška.

– Kas apskritai labiausiai stebina Lietuvos žiniasklaidoje?
– Tiek pozityviai, tiek neigiamai mane labiausiai stebina žurnalistai. Susmulkėjimas, kai nagrinėjame klausimą dėl kažkieno išleistų 100 eurų, kai milijardai galbūt leidžiami neefektyviai. Kai smulkmenas pastebime labiau nei esminius dalykus.
Pats pozityviausias pastebėjimas, kad profesionalių žurnalistų yra daugiau, negu Lietuva galėtų leisti sau turėti. Žinant, kiek iš viso turime žiniasklaidos priemonių ir už kokius mažus pinigus profesionalai dirba, tai labai gerai. Be to, Lietuvoje profesionalų yra daugiau nei kai kuriose aplinkinėse šalyse. Mane tai maloniai stebina ir aš tuo labai džiaugiuosi.

– Kaip padidinti žiniasklaidos skaidrumą ir atskaitomybę?
– Žurnalistams reikia sąžiningai dirbti. Netikiu, kad vien įstatymais galima tai padaryti. Manau, mūsų įstatymai pakankamai geri. Socialinė atsakomybė yra tai, ką mes turime savyje įsidiegti. Tie, kurie to nedaro, anksčiau ar vėliau sulauks tokio paties likimo kaip laikraščiai: „Lietuvos aidas“ ar „Respublika“. Mano įsitikinimu – tai buvo neatsakingi verslai ir praktika parodė, kad žiniasklaida be socialinės atsakomybės jokios perspektyvos neturi. Galiausiai, juk niekas už brukamas „šiukšles“ nenori mokėti pinigų.

 

 
Straipsnių peržiūros
94485693
Į viršų