Dr. S. Strelcovas: „Labai svarbu, kad tam tikri praeities įvykiai taptų ne dar viena atmintina kalendorine data, o realiai kiekvieną Lietuvos gyventoją vienijančia jungiamąja grandimi. Mes esame tie, kas esame, tik tol, kol suvokiame savo praeitį, per ją matome šiandieną ir ateitį.“
Asmeninio archyvo nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – kaskart primena visų Lietuvos piliečių tragediją, kai gyvuliniuose vagonuose iš savo namų į tremtį svetimuose kraštuose buvo išvežti tūkstančiai žmonių.
Šiaulių universiteto Istorijos katedros docentas dr. Simonas Strelcovas sako, kad trėmimus reikia nuolat – ne tik šią atmintiną dieną - priminti ir prisiminti.
- Kalbėti ir rašyti apie trėmimus yra nelengvas uždavinys. Pirmiausia, kadangi tenka šnekėti apie tūkstančių žmonių likimus. Suluošintus, subjaurotus gyvenimus. Šiandien ištremti asmenys priskiriami socialiniai grupei, kuri patyrė didelę traumą.
Ir pirmiausia ta trauma pasireiškė per priverstinį ir brutalų aplinkos (galima teigti - viso jų pasaulio) pasikeitimą. Per sunkiai suvokiamą trumpą laiką tie žmonės patyrė drastiškus gyvenimo pasikeitimus, kurie darė įtaką visam jų vėlesniam gyvenimui.
- Taigi trėmimai prasidėjo 1941 metų birželio 14-ąją.
- Reikėtų pasakyti, kad 1941 metų trėmimai skyrėsi nuo kiek anksčiau - 1940 metais - sovietinių represijų vykdytų prieš kitus gyventojus, kurie po 1939 metų Molotovo-Ribentropo pakto tapo sovietiniais piliečiais.
1941 m. birželio mėnesį tremiamieji buvo suskirstyti į skirtingas kategorijas, kurioms buvo taikomos skirtingų rūšių represijos - t. y. bausmės atlikimas NKVD priežiūroje tam tikroje gyvenvietėje arba GULAG lageriuose.
Trėmimai prasidėjo 1941 metų birželio 14-ąją 3 valandą ryto. Atvykusios specialiosios grupės įsiverždavo į būsimų tremtinių namus ir pranešdavo, kad šeima Sovietų Sąjungos vadovybės nutarimu bus išvežta į kitas sritis. Visas šeimos turtas, kurį buvo leidžiama nedelsiant susirinkti, turėjo neviršyti 100 kilogramų, o realybėje priklausė nuo enkavėdistų ir vietinių aktyvistų „geranoriškumo“.
Šiandien kiekvienas galime pabandyti trumpam atsitraukti nuo kasdienių darbų ir akimirkai susimastyti – kiek to „užgyvento“ gyvenimo galėtume pasiimti su savimi? Kas tai būtų? Ko gero, atsakymai ne vieną iš mūsų labai nustebintų.
Pasmerktuosius tremčiai pirmiausia veždavo į pirminio surinkimo stotis, o jau iš ten jie būdavo nukreipiami į ešelonų formavimo vietą.
- Kur buvo tremiami Lietuvos gyventojai?
- Tremtinius sovietinė totalitarinė mašina perskirdavo į dvi grupes: A grupę - šeimų galvas ir B grupę - šeimų narius. Nuo šiol šeimos buvo ilgiems metams, o daugelis - ir visam laikui, atskirtos, asmenys nukreipiami į skirtingas tremties vietas.
Birželio trėmimų dienomis iš Lietuvos buvo ištremta ne mažiau kaip 18-19 tūkstančių gyventojų. Iš viso buvo suformuota 17 ešalonų. Didesnę jų dalį sudarė šeimų nariai, t. y. vyresnio amžiaus žmonės, moterys ir vaikai.
1941 metų trėmimų vietos - Altajaus kraštas, Kazachstanas, Novosibirskas ir Komijos ASSR. Gausiausia socialinė grupė tarp ištremtųjų buvo ūkininkai, kiek mažesnes grupes sudarė namų šeimininkės, mokytojai, tarnautojai.
Šioje vietoje pabrėžtina, kad kalbama apie tuos Lietuvos gyventojus, kurie kaip pavojingiausias sovietinei valdžiai „buržuazinis klasinis elementas“ turėjo būti tiesiog išrauti iš Lietuvos arba sunaikinti nedarant jokių skirtumų tarp tautybių.
- Trėmimai juk palietė ne vien tremtinius.
- Žinoma, trėmimai palietė pirmiausia pačius tremtinius. Neretai moksliniuose tyrimuose tremtinių gyvenimas skirstomas į tris periodus – ištrėmimą, tremtį ir grįžimą. Tai kažkuria prasme jų pakeisto ne savo valia gyvenimo-tremties etapai.
Tačiau taip pat nereikėtų užmiršti ir likusių Lietuvoje, kurių gyvenimai taip pat negrįžtamai pasuko kita vaga – kam praradus brolį ar seserį, dėdę ar tetą, kaimyną, bendradarbį, klasės ar kiemo draugą ir pan.
Be to, neužmirškime, kad pokario trėmimai - tai sovietinės siaubo realybės, prasidėjusios 1940-1941 metais, - tęsinys. Partizaninis karas su Sovietų Sąjunga taip pat traktuotinas kaip tiesioginė ginkluota kova su pavergėjais, naikinančiais, įkalinančiais, tremiančiais šimtus tūkstančių gyvenimų.
- Kodėl svarbu kasmet minėti Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną?
- Šiandien sunku įsivaizduoti tokius įvykius, kurie dėl savo brutalumo jau dažnai „civilizuotam europiečiui“ sunkiai suvokiami ir ne retam žmogui atrodo kaip tolima ir žila senovė.
Tačiau nereikėtų užmiršti, kad mus nuo 1941 metų skiria tik 73 metai ir, dėkui Dievui, dar turime gyvų amžininkų ir pačių tremtinių. Jų pasakojimai, rašytiniai prisiminimai nepaprastai svarbūs. Tai gyvenimai, neleidžiantys būti užmirštami ir neleidžiantys mums užsimiršti.
Ši data, kaip, beje, ir daugelis kitų svarbių ir, deja, neretai trauminių Lietuvos istorijai datų, paliko gilų įspaudą atmintyje.
Kiek ji aktuali šiandien? Klausimas ne iš paprastų. Praeitis, be abejonės, daro įtaką dabarčiai ir per šiandieną - rytdienai.
Kitas klausimas - kiek šiandienos gyventojai yra sąmoningai suvokiantys 1941 metų ir pokario trėmimus ir visą sovietinio teroro košmarą, o kiek yra tapę, deja, eiliniais istorijos vartotojais? Tokioje schemoje trėmimai ir visos kovos pradžioje išblanksta, vėliau primirštamos ir galiausiai visai išnyksta iš žinojimo lauko.
Tačiau trėmimus ir partizaninį karą reikia nuolat priminti ir prisiminti. Juk kiekvieno iš mūsų tapatybės formavimuisi milžinišką įtaką turi laikas, kurį suvokiame kaip praeitį su visais gerais ir blogais įvykiais, saugomą prisiminimuose (individualiai) ir istorijoje (kolektyviai).
Todėl labai svarbu, kad tam tikri praeities įvykiai taptų ne dar viena atmintina kalendorine data, o realiai kiekvieną Lietuvos gyventoją vienijančia jungiamąja grandimi. Mes esame tie, kas esame, tik tol, kol suvokiame savo praeitį, per ją matome šiandieną ir ateitį.