Būsimasis administracijos vadovas G. Vyšniauskas jam patikėtą iššūkį pasiryžęs priimti tvirtai, nors žino, kad darbas bus nelengvas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS
Vyšniauskų šeimoje tvyro nerimastingo laukimo nuotaikos. Dar visai neseniai šiauliečių šeima gyveno palyginti ramų gyvenimą – dukra Ieva ruošėsi į dvyliktą klasę, žmona Vilija pamokoms vienoje iš miesto mokyklų, o vyras Gedeminas dalyvavo aktyviame visuomeniniame gyvenime. Įvykus permainoms miesto valdžioje, Gedeminui gyvenimas tarsi apsivertė aukštyn kojomis – jo kandidatūra pasiūlyta Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigoms užimti. Į šį politinio pasitikėjimo postą vyrą delegavo Socialdemokratų partija, kuriai Gedeminas priklauso daugiau nei dešimt metų. „Esu pastovus ir laikausi vienos linijos, galbūt partijos bičiuliai todėl manimi ir pasitikėjo“, - sako būsimasis administracijos vadovas.
Taryba jau patvirtino jo kandidatūrą, šiuo metu vis dar laukiama STT pažymos – tai privaloma procedūra prieš užimant tokias pareigas. Dienraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistai aplankė Vyšniauskų šeimą ir prie kavos puodelio pasikalbėjo apie būsimas pareigas, apie ateities viziją, apie praeities darbus. Tad siūlome savo skaitytojams iš arčiau susipažinti su būsimu administracijos direktoriumi. „Esu paprastas ir nuoširdus žmogus, neturiu dviejų veidų“, - pats apie save sako G. Vyšniauskas ir jo balse galima justi, kad jis sako tiesą.

Rimti iššūkiai
Didelės permainos į Vyšniauskų šeimyną įnešė šiek tiek sumaišties. Gedemino žmona Vilija juokauja, jog sužinojusi šią žinią, kad vyro kandidatūra siūloma užimti tokioms pareigoms, neapsidžiaugė. „Turėjau vyrą, kuris pievą nupjaudavo, krosnį pakurdavo. Jis pats savo laiko šeimininkas būdavo. Aš tai dirbu nuo skambučio iki skambučio. Namuose iki šiol būdavau rečiau nei jis“, - juokauja mokytoja dirbanti V. Vyšniauskienė.
Bet ji supranta, kad tai iššūkis, kurio jos vyras negalėtų nepriimti. „Jeigu tu nori – daryk, o aš tau padėsiu. Toks mūsų šeimos credo. Savo laiku jis labai daug man leido daryti ir aš daug iš šeimos laiko buvau pavogusi, kai rašiau vadovėlius, neturėjau atostogų, išeiginių. Neįsivaizduoju to darbo, bet žinau Gedeminą, jeigu jis nepamėgintų, visą gyvenimą gailėtųsi“, - sako V. Vyšniauskienė.
Pats vyras yra nusiteikęs priimti jam patikėtus iššūkius. „Manimi pasitikėjo ir pasiūlė užimti šias pareigas, tad pasakyti, kad nesugebėsiu, nenoriu būtų ne pagal mano principus, ne tai, kuo aš tikiu. Neieškau lengviausio kelio. Gąsdina, kad mane ten su dumblais maišys ir taip toliau, bet su iššūkiais visada reikia susidurti. Žinoma, jei neturėčiau šeimos palaikymo, turbūt neičiau. Šeima man yra pati didžiausia vertybė“, - tikina G. Vyšniauskas.

Išlieka diplomatiškas
Būsimasis miesto administracijos vadovas pamažu susipažįsta su jam patikėtu darbu. Lankosi skyriuose, bendrauja su būsimais pavaldiniais, skyrių vedėjais, politikais. Išklauso ir tokiame darbe dirbusių kolegų patarimus. Jo pirmtakas konservatorius Vladas Damulevičius administracijai vadovavo penkerius metus ir paliko nemažą palikimą, kuris visuomenėje neretai kritikuojamas. G. Vyšniauskas išlieka diplomatiškas ir apie savo pirmtaką atsiliepia pagarbiai. „Būčiau ko gero neteisus, jeigu kažkuriuos momentus sukritikuočiau, kas man nepatiko jo veikloje. Aš nelinkęs to daryti. Tai sudėlios istorija, įvertins žmonės. Juo labiau kad nežinau, kaip po to žmonės mane vertins“, - atsakingai kalba būsimasis vadovas.
Su tokiu darbu jam jau teko susidurti. Žinoma, tokiam dideliam būriui pavaldinių neteko vadovauti, tačiau G. Vyšniauskas sako, kad tai jo negąsdina. „Esu numatęs prioritetus, nuo ko pradėsiu. Reikės peržiūrėti miesto situaciją, palikimą. Didelį dėmesį skirsiu strateginėms įmonėms, kurios miestui gali pritraukti daugiausia investicijų, kad finansinė našta negultų ant švietimo pečių, nereikėtų mažinti etatų, uždarinėti mokyklų. Taupant pinigus atleisdavo elektrikus, santechnikus, šlavėjus. Ta socialinė grupė yra pažeidžiamiausia. Jeigu juos atleisim, nusiimsim naštą, mažiau reikės mokėti, bet palaukit – juk Lietuva ta pati, tas žmogus Darbo biržoje stovės, neturės stabilaus pagrindo, puls į depresiją“, - teigia mūsų pašnekovas.

Ūkiški darbai – negąsdina
Ankstesnės administracijos vadovas dažnai sulaukdavo gyventojų priekaištų, kad į paprastus žmones žiūrėdavo iš aukšto, žmonės būdavo siuntinėjami nuo vieno valdininko prie kito. Su bendruomenėmis ne vienerius metus dirbantis G. Vyšniauskas į tai žiūri kitu kampu. „Kas mane pažįsta, žino, kad esu atviras žmogus. Daug sykių man pačiam teko susiginčyti su valdininkais. Esu tų koridorių užgrūdintas, tad nelabai ir bijau. Bet kitas žmogus, atvažiavęs iš kaimo, jam pasakys, kad už durų palauktų, siuntinės visur. Juk valdininkas ir pasodintas, kad tam paprastam žmogui padėtų. Tad ir prašysiu darbuotojų, kad rodytų pagarbą žmogui, nes juk iš jų surinktų pinigų miestas gyvena“, - įsitikinęs būsimasis administracijos vadovas.
Iš gausios šeimos kilęs vyras nuo pat vaikystės nesibaido ūkiško darbo, tad tokie darbai jam pažįstami ir suprantami. Iki šiol miestui trūko ūkiškos rankos – gatvės nevalytos, žolė nepjaunama, duobės giliausios. „Turime nemažai žmonių, kurie dirba viešuosius darbus. Čia buvo galima padaryti daugiau nei buvo padaryta – ir pakeles nuošienauti, ir kita. Nesakau, kad kas anksčiau darė, blogai darė, gal buvo tam priežastys. Bet įsivaizduoju, kad galima daugiau padaryti. Juk miesto veidas yra kaip vizitinė kortelė. Pagrindinis atsakymas būdavo – nėra pinigų. Bet juk sakoma, kad su pinigais kiekvienas kvailys gali padaryti, reikia sugebėti ir be pinigų ar su mažesnėmis išlaidomis suktis. Tam ir duota galva ant pečių, kad pagalvotum, kaip pritraukti investicijas, iniciatyvą paskatinti“, - teigia G. Vyšniauskas.

Aktyvus bendruomenės narys
Ne vienerius metus vietos bendruomenių veikloje dalyvaujantis G. Vyšniauskas iki šiol ėjo Pabalių, Zoknių ir Šimšės bendruomenės pirmininko pareigas. Tapęs Savivaldybės administracijos vadovu, bendruomenės pirmininko pareigas užleis kam nors kitam. Tačiau ši veikla vyrui yra svarbi. „Užsienyje yra stiprios bendruomenės ir jei valdžios užmojai neatitinka gyventojų lūkesčių, gyventojai priešinasi ir tikrai pati valdžia priversta įsiklausyti. Aš pats čia gyvenu, man gyventojų problemos nesvetimos. Pradėjęs dirbti, radau sutarimą su Pabalių jaunimo mokyklos direktore Loreta Tamulaitiene. Matau, kaip mokykla pradėjo keistis, aplink ją telkiasi bendruomenė. Anksčiau čia buvo tuščia, dabar žmonės džiaugiasi, man malonu dėl to“, - teigia G. Vyšniauskas.
Dvidešimt metų Šiauliuose gyvenantis vyras matė, kaip keitėsi miestas. Bet vienas iš svarbiausių šio miesto akcentų būsimam Savivaldybės administracijos vadovui yra Šiaulių universitetas ir jo ateitis. „Jeigu mieste susiklostytų blogi reikalai su universitetu, tai visiems šiauliečiams nepataisoma žala būtų padaryta. Reikia didelį dėmesį tam skirti, gilintis, kas ten vyksta. Vienintelis pasiteisinimas, kad mažėja studentų, su tuo reikia sutikti, bet vadovas tam ir yra, kad galvotų, kaip prisiderinti prie esamos situacijos. Kokius sprendimus padaryti, kad situacija neitų į dugną ir neliktų rankas iškelti į viršų ir pasiduoti“, - įsitikinęs G. Vyšniauskas.

Parlamento gynėjas
Vyras yra atsargos karininkas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys ir valdybos narys. Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu „Už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai“, taip pat gavęs Savanorių garbės ženklą. G. Vyšniauskas sako, kad šie du apdovanojimai jam yra svarbiausi ir žodžius – Valstybė, Lietuva – taria su didele pagarba. Lemtingomis akimirkomis vyras kaip pasienio tarnybos kariškis buvo pašauktas ginti Parlamento.
„Teko tuose lemtinguose įvykiuose dalyvauti. Kaip kariškis buvau. Atvykome sausio 8 d., mėnesį laiko buvome. Vilniuje. Gyvenime visko teko pabandyti, susidurti su įvairiomis situacijomis. Mirčiai į akis pažiūrėti. Parlamente buvo įtempta, buvo sudėtinga, žmonės alpo. Visko teko patirti“, - įtemptus įvykius prisimena vyras.
Todėl jis ir pasiryžęs užimti valstybės tarnautojo pareigas. Šis etapas G. Vyšniauskui yra nepaprastai reikšmingas, atsakingas ir svarbus. Bet aukštų pareigų vyras nesureikšmina. „Pats sau sakau ir kitiems, žmonai taip pat, jeigu matysi, kad pradėjau riesti nosį, daryk ką nors. Visi esame žmonės. Kažkokias pareigas gavai, nosį užrietei. Bet palauk, poryt taip pat gali be to portfelio eiti galvelę nuleidęs. Reikia išlikti žmogumi. Man tie žmogiški dalykai yra labai svarbūs. Kalbėdamas kalbu kaip žmogus, ne kaip valdininkas. Sakau, ką jaučiu, neturiu dviejų veidų, dviejų planų. Negaliu veidmainiauti“, - prisipažįsta būsimasis administracijos vadovas.

G. Vyšniausko žmona Vilija prisipažįsta, kad nors vyras dabar mažiau laiko skirs šeimai, bet jį palaiko visokeriopai: „Jei jis nepabandys, žinau, kad visą gyvenimą po to gailėsis.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

G. Vyšniauskui šeima – didžiausia vertybė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.