Bronius Mitkevičius 50 metų buvo vienas iš Šiaulių miesto ir regiono kultūrinio gyvenimo organizatorių.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Balandžio 15-ąją – Kultūros dieną – Šiaulių miesto kultūros įstaigose vyksta daug renginių: Rėkyvoje atidaroma fotomenininko Rimanto Dichavičiaus darbų paroda, guberniškiai kviečiami mokytis folklorinio ir vokalinio dainavimo paslapčių su žymiais kolektyvais, Kultūros centre visą dieną plačiai atvertos durys susipažinti su centro veikla ir atviram pokalbiui apie kultūrą.
O iškilus miesto kultūros ir visuomenės veikėjas Bronius Mitkevičius, praėjusią savaitę atšventęs savo 85–metį, pasakoja apie XX amžiaus antrosios pusės Šiaulių kultūrinį gyvenimą, kuris kartu yra ir jo darbinė biografija.
Nuo 1954 metų – senųjų kultūros namų direktorius
Po armijos tapęs ką tik susikūrusio dainų ir šokių liaudies ansamblio „Jovaras“ nariu B. Mitkevičius buvo pastebėtas kaip puikus organizatorius ir paskirtas Šiaulių kultūros namų direktoriumi.
Senieji Šiaulių kultūros namai dabar yra dalis Savivaldybės pastato, o 1954 metais tai buvo nuo XIX amžiaus išlikęs namas su kolonomis, krosnimi, be jokių baldų.
Ten tradiciškai tris ar keturis kartus per metus vykdavo šokiai, buvo ten ir kolektyvas, kuris koncertuose atlikdavo arijas iš operečių.
Pirmas B. Mitkevičiaus darbas buvo užmūryti kolonas taip padidinant patalpas ir sukurti pučiamųjų instrumentų orkestrą, liaudies instrumentų ansamblį, teatro būrelį, kuriam vadovavo teatro direktorius Vladas Auga, vaikų lėlių teatrą, agitbrigadą. O „Jovaro“ ansamblis – buvo prestižinis ir kultūros namų, ir Šiaulių, ir Lietuvos kolektyvas.
„Kadangi centrinio šildymo nebuvo, buvome pastatę choro kambary „buržuiką“, tai žmonės ateidami į repeticijas atsinešdavo po pliauską malkų. Žiemą generalinėms repeticijoms patalpas gaudavome teatre nuo 11 valandos vakaro – mums scenoje uždegdavo vieną elektros lemputę. Ir taip dirbo visi rateliai. Ir važiuodavome koncertuoti 3–4 sunkvežimiais, kurie būdavo pridėti šieno, lentų. Pakoncertuodavome Skaudvilės, Akmenės cemento gamyklos kultūros namuose ir taip suskausdavo širdį pagalvojus, kada Šiauliuose pastatys tokius kultūros namus“, – prisimena B. Mitkevičius.
Nuo 1962 metų – naujųjų kultūros rūmų direktorius
„Mynėme miesto Vykdomojo slenksčius, statykite, statykite naujus kultūros namus ir vienais metais nupirko rūmų su 600 vietų sale projektą. Architektai tą projektą kiek pakoregavo ir 1961 metais jau buvo iškasta duobė rūmų pamatams. Dailininkas Gerardas Bagdonavičius, šiauliečiams žinomas kaip Pendzeliukas, atnešdavo man nuotraukų, kur matėsi kokios prieš karą ten stovėjo lūšnos, pasidžiaugti, kad jų vietoje pradėjo rūmus statyti“, – prisimena B. Mitkevičius.
Ir 1962 metų vasario 22 dieną įvyko naujųjų kultūros rūmų atidarymas ir kultūros darbuotojai pradėjo dirbti dar daugiau: plėtėsi darbų apimtis, kūrėsi nauji rateliai, vaikų sektorius. Darbuotojų jau buvo apie aštuoniasdešimt, saviveiklininkų (dabar vadinamų mėgėjais) – apie 700.
Žmonių, saviveiklininkų entuziazmas buvo didelis – visi veržėsi į ratelius, motinos vaikus vežė į baleto būrelį.
„1974 metų vasario 16-ąją mane išsikvietė vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja ir pareiškė – padirbai ir užtenka, jei norite, tai galite dirbti parke, – sako B. Mitkevičius. – Nors tada mane ir kvietė vadovauti Klaipėdos statybininkų kultūros namams, nusprendžiau verčiau būti Šiaulių kultūros parko direktoriumi.“
Nuo 1974 metų – kultūros parko direktorius
Parkas irgi buvo svarbi Šiaulių kultūrinė vieta: čia, senojoje parko estradoje, aptvertoje aukšta tvora, grojant orkestrui įvairaus amžiaus žmonės šokdavo vengerką, padespaną, čia šiauliečiai klausydavosi koncertų, leisdavo laisvalaikį.
„Naujojoje parko dalyje reikėjo kurti atrakcionus, kad žmonėms būtų užsiėmimas. Net atrakcionus Tarybų Sąjungoje gamino tik vienas „Eisko“ fabrikas prie Azovo jūros – eilė buvo dvidešimčiai metų. Į Šiaulius atvažiavo elektronikos pramonės ministras ir jį pavyko įkalbėti padėti. Ir ką jūs manote? Po savaitės skambina iš „Eisko“ – išsiuntėme jums aštuonis vagonus atrakcionų. Dar už savaitės viską suvežėme į parką – karuseles, apžvalgos ratą, automobilius. „Nuklono“ direktorius už juos sumokėjo 80 tūkstančių rublių, – prisimena B. Mitkevičius. – Vėliau atrakcionų, už 50 tūkstančių, dar nupirko „Elnio“ fabrikas.“
Pasirodė, kad atrakcionų šiauliečiams ir reikėjo: nors bilietėliai į kiekvieną kainavo tik po 30 kapeikų, per vieną dieną buvo jų parduodama beveik už tūkstantį rublių.
O štai uždengti estrados naujojoje parko dalyje nebespėjo, tačiau ir čia žiūrovų netrūko, ypač kai koncertuodavo to meto žvaigždės – Nelė Paltinienė ir ano meto ansambliai.
Nuo 1982 metų – filharmonijos direktorius
Nuo 1982 iki 2000 metų B. Mitkevičius – Šiaulių filharmonijos direktorius, nors faktiškai šioje srityje pradėjo dirbti pusantro dešimtmečio anksčiau.
„1968 metais Šiauliuose buvo įsteigtas valstybinės filharmonijos skyrius ir skirtas administratoriaus etatas. Tada aš ir tapau administratoriumi ne tik Šiauliams bet ir Panevėžiui – dirbau ir kultūros rūmuose, ir filharmonijos skyriuje, kuris irgi buvo kultūros rūmuose. Vėliau filharmonija įsikūrė Vilniaus gatvėje, prie amfiteatro, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – Aušros alėjoje“, – paaiškina B. Mitkevičius.
Filharmonijos skyrius dirbo ypač daug, nes koncertai buvo organizuojami visame Šiaulių regione. Koncertuodavo atvažiuojantys labai aukšto lygio atlikėjai.
