Sukežę, sulaužyti Beržynėlio atrakcionai gali būti pavojingi juos pamėgusiems mažiesiems šiauliečiams.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Pietinėje miesto dalyje esantis Beržynėlio parkas jau seniai miega letargo miegu. Ir nors teigiama, kad apimtas letargo žmogus nesensta, Beržynėlio reikalai rodo ką kita... Nepaisant miesto galvos – mero Justino Sartausko viešai reiškiamų simpatijų parkeliui ir viešo daužymosi į krūtinę kumšteliu iš meilės parkeliui, jis apleistas nyksta tiesiog akyse. Pasak Dainų bendruomenės pirmininko Virgilijaus Balčiaus, sutemus Beržynėlis tampa smagių jaunimėlio ar asocialių „asabų” susibūrimų vieta, po kurių lieka prišiukšlinti, prišnerkšti takai ir aikštelės, sulaužyta, pūvanti infrastruktūra, kuri gali būti dargi pavojinga tenykščius atrakcionus pamėgusiems mažiesiems. Budinčių policijos pareigūnų čia nepamatysi...
Vien jau toji užsilikusi duobė ko verta! Oho! Buvo numatyta toje vietoje įrengti labirintą ar kažką tokio, bet trukdė duobėje susikaupęs vanduo – nutarta laukti, kol išdžius. Atėjo ir praėjo vasara, rudeniop, aišku, vandens tikrai nesumažėjo, o duobė taip ir liko išsižiojusi, tarytum nustebinta tokio atsainaus miesto valdžios požiūrio.
Netvarka, ponai! Nutarėme, pasiaiškinti, kas gi kaltas dėl apverktinos, tiksliau - supuvusios Beržynėlio būklės, bei priversti kaltininkus bent vieną minutę paraudonuoti.
Kadangi parkelį administruoja vietinis Turizmo informacijos centras, pirmiausia paskambinome jo direktorei Indrei Žiedienei. Jai juk turi rūpėti Beržynėlio reikalai! Kaip ne kaip yra įsteigtas ūkvedžio etatas, vadinasi, skiriami ir pinigėliai, tik kodėl Beržynėlyje to ūkvedžiavimo net per didinamąjį stiklą nesimato.
Ragelį pakėlusi darbuotoja maloniai paaiškino, kad direktorė serga – kažkokį modernų peršalimo virusą pasigavusi (ne juokai!) Pavaduojantis asmuo? Deja, šiandien pasiprašė išeiginės... Todėl niekas ir negali atsakyti, kodėl administruojanti įstaiga nė velnio neadministruoja ir kur deda pinigėlius?
Jeigu direktorė pirmadienį ketina ateiti į darbą, reiškia, nemiršta! O jeigu nemiršta, tai gal ir žodelį tars?
Paskambinome jai į mobilųjį. Ir kaip mums pasirodė, iš pradžių žvalus buvęs I. Žiedienės balselis apniuko vos išgirdus, kas ir kokiu reikalu drumsčia ramybę. „Kaip tik dabar einu į gydytojo kabinetą – negaliu kalbėti”, - trumpai paaiškino ir atsijungė.
Antrąkart nebeskambinome – dar nežinia, kaip pasireiškia to modernaus viruso veikimas... Kad paskui negausūs Šiaulius lankančių turistų būreliai visai neliktų be informacijos...
Meras! Va, kam rūpi šiauliečių pamėgtas parkelis! Jis tai jau tikrai sugebės įvertinti situaciją bei nurodyti, kaip išbristi iš susidariusios padėties. Socialistinio-biurokratinio realizmo metodu, taip sakant.
„Justinas Sartauskas Vilniuje. Šiandien nebus. Skambinkite pirmadienį”, - pasiūlė mero sekretorė. Še, tau... Lauk, kad nori dabar keturias dienas, kad tau atsakytų į tokį gana paprastą klausimą...
Bandome pagauti Savivaldybės administracijos direktorių poną Vladą Damulevičių. Ar bent žino, kad Beržynėlis tiek „nuadministruotas”, jog greitai čia iš viso nebeliks ką administruoti?
„Direktorius pasitarime. Kada bus? Nežinau. Paskambinkite vėliau”, - pamokė sekretorė.
Paskambinome. Paskui dar paskambinome. Paskui dar po pusvalandžio...
„Gal pono V. Damulevičiaus šiandien darbe jau ir nebus?” - klausiame.
„Nežinau...” - girdime ragelyje.
O, palaimintas nežinojime! Matyt ne veltui sakoma, jog žinios - jėga, o nežinojimas – laimė.
Skambiname Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjui Arūnui Adomaičiui. Dideliam mūsų džiaugsmui, ragelį nukėlė ne sekretorė, ne kuris iš pavaldinių, bet jis pats. Kalbėjo dalykiškai, ramiai. Nekosėdamas ir nečiaudėdamas, reiškia, kol kas jokiu virusu neužsikrėtęs. Tik kažko labai naujo ar įdomaus neišgirdome. Girdi, Beržynėlį administruoja Turizmo informacijos centras, o jie, infrastruktūrininkai, į tuos reikalus nosies nekaišioja – skambinkite I. Žiedienei.
Tai poniai jau skambinome. Žiedas užsidarė, tik kad naudos jokios...
„Į Beržynėlio parką esi įdėjęs nemažai savos išmonės. Šiandien jame verkia laužomi ir pūvantys tavo „gyvulėliai” - ar neskauda širdelės, matant, kaip viskas nyksta?” - klausiame dizainerio V. Purono, visokių idėjų generatoriaus bei įkūnytojo.
Pirmoji nenuoramos dizainerio ištarta frazė priverčia suklusti: „Ilgiau pabuvę žmonių meilės apsupti išlaikytiniai ima pūti”.
Blykstelėjo mintis, kad šitoji V. Purono frazė ateity gali būti įtraukta į politologijos vadovėlius, o egzaminuojamieji privalės ją mokėti atmintinai...
Tačiau netrukus aforizmo autorius pats kilstelėjo savo minčiavingiavimo labirintų šydą.
„Kalta politikų kaita, - porino jis. - Atėjo Justinas, puolė į Beržynėlį, tačiau kadencija baigėsi, ir paliko. Atėjo kiti... Buvo paskirta atsakinga už parkelio reikalus tokia moterytė konservatorė, bet ji ėmė ir ištekėjo... I. Žiedienei papildomi rūpesčiai neįdomūs. Įsteigė ūkvedžio etatą, bet tas nieko gero nenuveikė...”
Tai kam, po galais, šiandien turi rūpėti Beržynėlio reikalai?
„Esu kartą savo tiesioginiams viršininkams prieš akis padėjęs Beržynėlio puvėsių nuotraukas, tačiau buvo duota suprasti, jog manajame pareigybės apraše nenumatyta, kad privalau visu tuo rūpintis...” - teigia dizaineris.
Arba, kalbant paprasčiau, nesirk ne savo ligomis... Tik kas tada turėtų „sirgti”? Kam turėtų rūpėti Beržynėlio reikalai?
