2014 metų Gegužės 1-oji Šiaulių Prisikėlimo aikštėje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Gegužės 1-ąją Lietuvoje paminėtos net dvi šventės: dešimtmetis, kai įstojome į Europos Sąjungą, ir naujai atgimusi Tarptautinė darbo diena. „Dažniausiai mūsiškiai Lietuvoje Tarptautinę darbo dieną sieja su sovietmečiu“, – pradėdama pokalbį sako Šiaulių Didždvario gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė Valda Kizevičiūtė. Mokytoja pabrėžia, kad iš tiesų šią dieną minime dėl XIX amžiaus pabaigoje Čikagoje vykusių įvykių. „Šiaulių naujienų“ skaitytojams ji sutiko papasakoti ne tik apie šios šventės ištakas, bet ir apie tai, kaip sunkiai ši diena įsitvirtino Lietuvoje.
– Kokios yra Tarptautinės darbo dienos ištakos?
– Ištakos yra, kaip sakoma, iš tų „supuvusių“ Vakarų. Tai vakarietiška šventė, jei ją apskritai galima vadinti švente. Čia yra XIX amžiaus pabaiga – 1886 metai. Šis laikotarpis – tai savotiška pabaiga. Rusijoje tai absoliutus baudžiavos panaikinimas, žengiama į pramonės perversmą, o Vakaruose pramonės perversmas jau gerokai pažengęs ir darbininkų išnaudojimas yra kaip reikiant. Tai reiškia, kad sunkų darbą dirba net vaikai, darbo valandos labai ilgos ir pan. Taigi, Čikagos darbininkai išėjo į gatves su demonstracija reikalaudami įvesti aštuonių valandų darbo dieną. Toks dalykas, kuris šiandien atrodo savaime suprantamas. Ten vyko susidūrimas su policija, buvo ir žuvusių nemažai. Tas reiškinys taip lyg ir liko. Kapitalistai taip lengvai nepasidavė provokacijai. Bet po trejų metų Europa į tai sureagavo. Paryžiuje tuo metu vyko socialistų renginys – Antrasis internacionalas, t. y. tarptautinis socialdemokratų partijų susivienijimas. Būtent jie pasiūlė įvykį, vykusį Čikagoje prieš trejus metus, įteisinti. Solidarizuotis su jais ir įteisinti pasaulio darbininkų solidarumo dieną. Nuo to laiko ši tradicija ir gyva.
– Kada ši diena pradėta minėti Lietuvoje?
– Lietuvoje šią dieną pradėta švęsti dar sovietų okupacijos metais. Tuo metu vykdavo gana iškreiptos demonstracijos. Visi norėjo parodyti, kad yra darbininkų valdžia, todėl visuose miestuose darbininkai eidavo į gatves, kad parodytų, ką pasiekė kolektyvas, ką laimėjo ir pan.
Tiesa, per metus tada būdavo du paradai: vienas pavasarį, kitas rudenį Spalio revoliucijai atminti. Aš iš savo šeimos žinau, kad kolektyve būdavo susitariama, kas kuriame parade dalyvaus. Žmonės buvo laisvi per prievartą. Vieni gegužę, kiti spalį tą savo duoklę atiduodavo. Beje, paraduose turėdavo dalyvauti ir moksleiviai, ir studentai. Nors ne visa klasė. Atrinkdavo po 10 ar 15 mokinių. Kaip mums tada sakydavo mokytoja, čia garbės reikalas.
– Kokie jūsų atsiminimai apie paradus?
– Pamenu, kai mokiausi mokykloje, gal penktoje klasėje, buvo toks atvejis, kai ėjome į stadioną ir repetavome, kad gerai pražygiuotume. Fizinio lavinimo mokytojas mus išrikiuodavo, paskirstydavo, kiekvienas žinojo savo vietą, kas kokias dekoracijas, kas vėliavas neš, turėjome susiderinti, kad visi žygiuotume viena koja ir pan.
Tą dieną visi susirinkdavome bulvaro pradžioje, eidavome pro Prisikėlimo aikštę, ties sankryža stovėdavo karys, būdavo pasveikinama kiekviena mokykla, kolektyvas, o mums choru reikėdavo atsakyti „valio, valio, valio“.
Kai studijavau Vilniuje, pamenu, į fakultetą atėjo dekanas ir sako: „Na, pirmakursiai, čia yra jūsų laisvas pasirinkimas, bet jūs privalote dalyvauti.“ Antrokams, trečiokams, kitiems vyresniesiems studentams tos pareigos atlikti nebereikėdavo. Tai būdavo lyg ir nerašyta tradicija, kad pirmokai paradą turi atlaikyti. Būdavo taip, kad nueini, kiek įmanoma greičiau pražygiuoji ir skubi namo ar su reikalais, nes turi laisvą dieną.
Taigi, šis paradas būdavo savotiška parodija. Vis dėlto mačiau, kad kai kurie žmonės šią dieną švęsdavo, kolektyvai tikrai gana atsakingai ruošdavosi, puošdavosi. Mums, jauniems žmonėms, būdavo linksma, ir tiek. Tokių minčių, kodėl reikia eiti, net nekildavo.
Mano gyvenime apskritai būdavo laisvos dienos ir šventės. Tai reiškia, kad buvau susiskirsčiusi šventes, kurios man buvo tiesiog laisvos dienos, kai gali bulves sodinti, gali su baidarėmis plaukti, ir būdavo tos kitos – ne laisvos dienos, bet šventės: Mamos diena, Kalėdos, Velykos... Šie paradai pateko į laisvų dienų kategoriją. Žinoma, čia viskas priklauso nuo šeimos, nuo tradicijų, bet taip buvo. Dabar pagalvojau, kad net nelabai įsivaizduoju, kaip tokios šventės švenčiamos Vakaruose. Teko man ten būti visus metus stažuotėje, bet aš nemačiau, kad ten kažkas tokio vyktų. Pyragėliai, arbata, ir tiek. Matyt, kad nelabai sureikšmina.
– Atgavus nepriklausomybę Lietuva nebešventė šios dienos. Kodėl?
– Kaip jau minėjau, lietuviai šią dieną siejo su sovietmečiu. Taip, matyt, nutiko dėl mūsų nežinojimo, žinių trūkumo. Ko gero, tai yra mūsų mentalitetas. Kai mes patiriame kažką skaudaus, tai mes nebandome įvertinti ir atsiminti tų įvykių, bet nuo jų bėgame. Pamenu 1988 metus, kurie pakeitė Lietuvą. Tuo metu jau dirbau mokykloje. Jei iki tol buvo ta masinė sovietinė istorija, tai paskui jos visiškai neliko.
Man teko dalyvauti paskaitoje, kurią filosofijos studentams ir kitiems mokytojams skaitė dėstytojas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jis pasakė, kad jam keista, jog valstybė, kuri patyrė socializmo ideologijos variantą, praėjus ketveriems metams jau nebežino, kas tai yra.
Be to, tai buvo toks laikotarpis, kai valdžia svarstė, ar lietuviai neturi per daug laisvų dienų. Joninės buvo įteisintos kaip nedarbo diena. Nors, mano nuomone, čia savastis turi būti. Latvijoje tu gali atimti tą laisvą dieną, bet niekaip neatimsi tradicijų, pas juos tai tikrai yra šventė. Tai duotybė. O pas mus gali padaryti nors ir tris laisvas dienas, bet jos bus tiesiog alaus gėrimo šventė. Žinoma, kažkas gal ir iš tiesų švenčia.
Taigi, buvo nuspręsta, kad ši neva proletarinė šventė mums nereikalinga. Paaiškėjo, kad žmonės nežino šios šventės šaknų, tik jiems, matyt, labai skaudžiai ir formaliai į sąmonę įaugo sovietinis šios šventės šventimas. Nors, mano nuomone, Tarptautinė darbo diena turi skaudžią, bet gražią, solidarią istoriją.
– Dėl to ši šventė ir vėl atgimė?
– Tikriausiai, kad dėl to. Keičiasi mūsų Seimo sudėtis, atsiranda plačiau mąstančių, daugiau žinančių seimūnų. Taigi, nuo 1996 metų Lietuvoje vėl minima Tarptautinė darbo diena. Ypač, kai čia prasidėjo sunkmečiai, išaiškėjo, kad ta šventė kaip ir reikalinga. Man atrodo, kad ši šventė darosi aktuali. Profsąjungų judėjimas tik šiandien įgyja kažkokį pagreitį. Labai ilgą laiką jos buvo visiškai neveiksmingos, į jas nelabai kas atsižvelgė. Kiek pamenu, sovietmečiu už kenksmingas sąlygas darbuotojams būdavo duodamas pienas, jie galėdavo dirbti trumpesnes darbo valandas, gaudavo ilgesnes atostogas ir pan. Dabar tokių dalykų nebesilaikoma. Ir darbininkai dažniausiai tyli. Jūs pažiūrėkite, pagrindinių švenčių metu parduotuvėse dirba daugybė žmonių. Aš nemanau, kad visiems jiems Kalėdų ar Velykų proga reikėtų dirbti nuo ryto iki nakties. Šiuo metu pas mus apskritai vertybės sujauktos.
– Galbūt gegužės 1-oji – puiki proga pakovoti už savo teises?
– Aš manau, kad ne vien šią dieną reikėtų kovoti. Galbūt ir vertėtų Tarptautinę darbo dieną šiek tiek suaktualinti. Nors ji ir pati pamažu tampa aktuali. Matote, kaip yra... XXI amžiuje, aš manau, pati normaliausia kalba yra derybos, susitarimai. O ne tai, kad išeiti į gatves, dvi minutes pamitinguoti ir viskas neva bus gerai. Dokumento priėmimas, dokumento patvirtinimas, solidarizavimas ir pritarimas, ko gero, yra vertingesnis dalykas. Ir iš viso reikia, kad žmonės nenuvertintų šios šventės ir nepadarytų jos darbo diena.
Gimnazijoje mes su mokiniais kalbame apie pramonės perversmą, apie tą šventę. Tai vaikai akis „atidaro“: šis dalykas jiems negirdėtas. Žino, kad Tarptautinė darbo diena – laisva diena ir tiek. Juk dabar aštuonios darbo valandos atrodo savaime suprantamas dalykas. Niekas net neįsivaizduoja, kad galėtų būti keturiolika, aštuoniolika darbo valandų.
– Kaip manote, jei Lietuvą sukrėstų skaudūs įvykiai, žmonės solidarizuotųsi?
– Žmonės dabar kartais bando kalbėti, kad visuomenė yra išpuikusi, sumaterialėjusi, nebeturinti vertybių. O aš tikiu, kad solidarizuotųsi. Kartais aš, norėdama iš vaikų išpešti diskusiją, pasakau jiems, kad kadaise buvę partizanai supuvo ir niekas nei jų vardų žino, nei ką jie padarė. Ir žinote, mokinių reakcija būna labai įdomi. Matosi, kad ta publika, kuri šiuos įvykius žino, kuri turi motyvaciją, gal ne tokiomis priemonėmis, gal kitokiomis, bet tai darytų.
– Gegužės 1-ąją minima ir įstojimo į Europos Sąjungą diena. Kuo Lietuvai reikšmingas šis įvykis?
– Aš manau, kad šis įvykis pademonstravo, jog Lietuvos kelias visą laiką laviravo tarp Vakarų ir Rytų. Geopolitinė padėtis tokia. Kitas dalykas, šis sprendimas padarytas labai laiku. Labai didelis indėlis buvo Valdo Adamkaus, kuris užmezgė daug asmeninių ryšių. Žinoma, čia tik mano nuomonė. Tokių faktų aš neturiu. O istorija apie tai dar kurį laiką patylės. Bet, matyt, tas skubotas, nevisiškai paruoštas ėjimas į Europos Sąjungą pasiteisino ir panašu, kad pasielgėme teisingai.
Yra dalykų, dėl kurių murmame, kad mus visus suvienodino, kad laisves praradome ir pan. Tačiau paskutiniai įvykiai parodė, kad mes tikrai turime kažką gero, štai NATO. Man labai patinka vieno mano senučiuko kaimyno pasakyti žodžiai: „Kai čia visi murma, aš sakau, vaikeli, pasielgėme labai gerai. Pažiūrėk, ar lietuviai sodino tiek gėlių? Ar šitaip puošė savo aplinką? Ar šitaip domėjosi savimi ir savo sveikata? Pamatė pasaulio, pamatė, kokia situacija yra pas kaimynus, ir atsirado geras noras elgtis panašiai.“ Taigi tuo aspektu net tas suvienodinimas visų nėra vienodas. Juolab jeigu vienodiniesi į gerą pusę, žiūri, kaip čia geriau pasielgus, tai aš nematau nieko tokio blogo, kad mes ir suvienodėsime.
Pagaliau, kokias mes laisves dabar turime. Juk tikrai labai maloniai jautiesi, kai tu esi ne kažkoks raupsuotas, o lygiavertis, kai net į mūsų mažos valstybės pasiūlymus yra atsižvelgiama. Taigi, manau, kad įstojimas į Europos Sąjungą – geras dalykas. O ar taip bus ir toliau, priklausys tik nuo mūsų.

Šiaulių Didždvario gimnazijos istorijos mokytoja V. Kizevičiūtė teigia, kad lietuviai Tarptautinę darbo dieną sieja su sovietmečiu.
Asmeninio archyvo nuotr.