Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vakar Pasaulinę baltosios lazdelės dieną minėjo daugelio šalių aklieji ir silpnaregiai. Ir Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių skyriuje vyko tradicinis šiai dienai skirtas renginys, kur ne visi regėjimo negalią turintieji atėjo su baltosiomis lazdelėmis. Kaip ir į minėjimo išvakarėse čia vykusį susitikimą su „Šiaulių naujienų“ žurnalistais.

Su baltąja lazdele į susitikimą atėjo tik Andrius Garipovas – ko gero, vienas iš jauniausių neregių Šiauliuose. Aldona Meškonienė, jau daug dešimtmečių Lietuvoje garsi akloji mezgėja, lazdelę atsinešė rankinėje – juk gali jos prireikti, nors gyvena visai netoli ir gatves bei šaligatvius Gubernijoje puikiai žino. Nenuilstanti folkloro kolektyvo „Sedula“ įkūrėja ir vadovė Virginija Gintilaitė baltąją lazdelę išvis ignoruoja – jei kur reikia nueiti, ją palydi sesė. O viešosios įstaigos „Aksida“ direktoriaus pavaduotojui socialiniams reikalams Kazimierui Gailiui lazdelė nereikalinga – jis nors ir silpnai, bet mato.

Visi keturi pašnekovai buvo gerai nusiteikę, nors pokalbio temos ir buvo skaudžios: regėjimo netektis, mokymasis ir bendravimas su matančiaisias.

Aldona: Aš truputį matydavau, bet vis tiek viską darydavau tik rankomis, nežiūrėdama. Dabar gal jau bus dešimt metų, kai visai nebematau.

Dar mano brolis vieną nesveiką akį turėjo, o giminėje nei silpnaregių, nei nematančiųjų daugiau ir nebuvo. Gerai, kad viską dirbti mane vertė mama – labai protinga buvo. Todėl ir sakau, kad visos mamos geros, bet ne visos protingos. Vasarą, kai parvažiuodavau iš Kauno aklųjų mokyklos į kaimą, morkų, aišku, neravėdavau, bet nuo bulvių, svogūnų žoles grabaliodavau...

Ojei jau penkiasdešimt metų, kai mokyklą baigiau Kaune...

Virginija: Aš su regėjimo negalia esu nuo keturių mėnesių – atrodo, dėl glaukomos. Darė daug operacijų man iki trejų metų Lietuvoje, nes ką tada tėveliai galėjo žinoti apie kokias odesas... 

Nepadėjo, tai iki šešerių metų mama mane ir rengdavo, ir mano lovą klodavo, nes aš buvau dukrytė, vargšė, nabagėlė... Todėl kai nuvežė mane į Kauno aklųjų mokyklą, direktorius Baltramiejūnas apsikabino mane ir paklausė ką moku. Atsakiau, kad dainuoti, ir abu duetu dainą sutraukėme, o po to aš ir papasakojau, kad mama mane ir rengia, ir lovą kloja, ir kasas pina (gražias kasas tuo metu turėjau). Labai drąsi buvau – eidavau, lipdavau, karstydavausi, krisdavau į rūsius, ant palaido šuns uodegos užlipau – jis man perkando koją.

Tai iš Kauno mane išsiuntė atgal į namus išmokti lovos klotis. Išmokau, bet tik ne kasas pintis, tai plaukus ir nukirpo. Tada vėl nuvežė į Kauną, ten baigiau dešimt klasių, o kai mokykla buvo perkelta į Vilnių,i ir aš atsidūriau ten porai metų.

Baigusi vidurinę stojau į tuometinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, pusę egzaminų išlaikiau ir ... Aplink vieni regintys, o kai išeini iš internato ir patenki tarp visi nepažįstamų reginčiųjų, pradedi jausti baisų kompleksą. Tai taip virpėjau, taip  virpėjau... O man dar ir pasakė, kad neregių nesiruošiama priimti...

Grįžau į Šiaulius, nes mane čia labai traukė, jų nuolat ilgėdavausi, ir metus dirbau Aklųjų kombinate, o paskui įstojau į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą iš karto į antrąjį kursą mokytis solinio dainavimo.

Kazimieras: Aš iš gana didelės šeimos: turiu du brolius ir keturias seseris. Visi sveiki, o ir aš iki pusantrų metų, sako, gerai regėjau: akys buvo švarios, žvilgsnis fiksuotas į daiktus. Bet akys ėmė blaustis ir būdamas dvejų-trejų metų atsitrenkdavau į baldus. Tėvai tada paklausė kažkieno patarimo ir nuvežė mane Telšius daryti operacijų. Padarė tris, bet regėjimo normalaus taip ir nesugrąžino. Ir visi mano įgūdžiai formavosi su tuo mažu regėjimo likučiu: 3 procentai viena akimi, o kita - tik dešimties centimetrų atstumu... Tai padėjo man prisitaikyti – gerai skiriu spalvas: jei matau tolumoje žalią spalvą – žinau, tai žolė, nors žinoma, jei bus toli žalias patiesalas, aš irgi sakysiu, kad graži žolė...

Septynerių mane nuvežė į Kauną, bet į aklųjų mokyklą tais metais nepriėmė. O po to jau ir nebevežė – kaimynai vis kalbėjo tėvams: kam išvežti vaiką į prieglaudą... Ir aš išbuvau nesimokęs namie iki vienuolikos metų: klausydavausi radijo vaidinimų (dabar esu sukaupęs tų vaidinimų šimtą įrašų), lengvesnius darbus dirbdavau, pramokau skaityti vaikiškas knygeles didesnėmis raidėmis, rašyti.

Paskui tarprajoninės aklųjų valdybos pirmininkas tėvus paragino vežti mane į mokyklą. Tai Kaune mane, vienuolikametį, priėmė į pirmąją klasę. Kadangi buvau savamokslis, tai po trijų mėnesių pervedė į antrąją klasę, o antraisiais mokslo metais aš jau mokiausi ketvirtojoje klasėje.

Kaip ir Virginija, mokyklą baigiau jau Vilniuje (ten dar lankiau Balio Dvariono muzikos mokyklą) ir nutariau važiuoti arčiau tėviškės (Mažeikių rajono Šerkšnėnai) - į Šiaulių aklųjų kombinatą. Čia susipažinau su būsimąja žmona, kuri mane ir paragino į Šiaulių pedagoginį institutą mokytis  tiflopedagogikos.

Andrius: Esu kilęs iš Šilėnų, kur iki penkerių metų gyvenau su mama jos lepinamas, nes nuo gimimo turėjau regėjimo negalia dėl pažeisto regos nervu. Paskui atsidūriau Vilniuje, Aklųjų ir silpnaregių centro darželyje, ten visko ir išmokau – ir įgūdžių ir Brailio rašto pradmenų. Mokiausi  Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje bei muzikos mokykloje akordeono specialybės, dainavau chore. Keturiolikos metų aptingau ir iš muzikos mokyklos išėjau.

Šiemet baigiau dvylika klasių, susiradau Šiauliuose giminių – seserį, tetą, pusseserių - per paieškų tarnybas ir čia atvykau. Vasarą pabuvau Šilėnuose, internete susiradau kontaktus su Aklųjų sąjungos skyriumi, su Aklųjų kombinatu. Tada išsinuomojau būstą, pradėjau lankyti sporto klubą „Perkūnas“, Aklųjų biblioteką. Ruošiausi stoti š Šiaulių kolegiją mokytis masažisto specialybės, bet nesusidarė grupė, todėl dabar tariuosi dėl darbo.

Kazimieras: Esu vedęs. Mano žmona irgi turi regėjimo negalią, bet mudviejų dukra yra visiškai sveika – reginti. Pasirodo, tai genais neperduodama, nes nei mano, nei žmonos giminėje regėjimo negalios turinčiųjų nėra.

Nepasakyčiau, kad dariau karjerą – tik visada stengiausi būti prie žmonių: dirbau ir kultūros namuose, ir profsąjungos pirmininku, ir direktoriaus pavaduotoju.

Virginija: O aš esu viena. Nuo pat mažens, kai tik supratau, iš kur vaikai atsiranda, sakiau, kad niekada neturėsiu vaikų – neduok Dieve, pagimdyti invalidą vaiką. O gyvenu visą laiką su sese, nes ir ji yra netekėjusi. Gyvename kartu, nes labai sutariame, viena kitą palaikome.

Aš štai vadovauju „Sedulai“, o mano sesė jau dveji metai ansamblyje dainuoja – turi gerą balsiuką. Ji dabar tapo mano dešiniąja ranka, mano vadybininke.

Aldona: Turiu vyrą su negalia, dvi dukras, dvi anūkes ir tris proanūkius. Tik viena dukra paveldėjo silpnaregystės negalią iš tėvo, nes kito vyro dukra – matanti.

O kokia čia mano karjera? Kai apsitvarkau butą, išsiverdu valgyti, tai juk šiaip sėdėti nesinori, tai kaip iš mažų dienų išmokau, ir mezgu - rapalioju virbalais ir garsinės knygos klausausi. Nors galiu pasigirti - mano mezginius tarybiniais laikais buvo nuvežę į parodą Maskvoje.

Andrius: Apie šeimą dar negalvoju – per jaunas. O dabar labiausiai mėgstu klausytis įgarsintų knygų, dirbti kompiuteriu, rinktis įvairią informaciją, sportuoti. Dar reperiai mane domina.

Virginija: Kyla problemų, jei susiduriame su matančiaisiais, kurie visiškai nėra bendravę su aklaisiais. Jie nemoka aklojo net pavesti – veda viena moteriškė mane į parduotuvę ir nesugeba nei pati sustoti, nei manęs sustabdyti.

Aldona: Kad paprasti žmonės to nesugeba, nesistebiu. Bet kai nuėjusius pas gydytoją,  ji kimba man į parankę, aš turiu pasakyti: daktare, ne taip reikia eiti su aklaisiais, tai aš turiu į jus kibtis, kitaip jus kažin kur nuvesiu.

Virginija: Taip, su medikais labai dažnai būna sunku. Jau kuris laikas sesė, įvedusi mane į gydytojo kabinetą, tuoj iš jo bėga garsiai pasakiusi: kalbėkis tu pati. Nes kai sesė lieka, gydytojai nekreipia į mane dėmesio, jie ne manęs klausia, o klausinėja sesers, kol ji neištveria ir nepasako: ji pati kalbėti moka.

Kazimieras: Man kitokia problema: nematantys labai retai vieni kur eina vieni, o aš su savo regėjimo likučiu einu į miestą, bet, pavyzdžiui, prekybos centre nematau kainų. O kai paklausiu kokio žmogaus, tai jis dažnai tik pasižiūri kaip į nenormalų ir nieko neatsako arba sako: tai ko čia vaikštai, jei nematai? Suprask, kad jei nematai, tai sėdėk namie.

Kitas atvejis: kai buvau ligoninėje, tai seselės mane vadindavo „Nematantis Gailius“.

Aldona: O kai mes ligoninėje norėjome vieną moterį aplankyti ir paklausėme, kur ji guli, tai tuoj pasitikslino: ar ta kur akla?..

Kazimieras: Ir žurnalistai rašydami ar kalbėdami apie kokius nors įvykius visada pabrėžia, kad sužalojo ar nukentėjo pirmos grupės invalidas ar panašiai...

Virginija: Mes gauname tokias lėšas iš Europos Sąjungos ir nieko iš jų netenka turintiems negalią. Kai Anglijoje (nesakau, kad ten rojus), pavyzdžiui, perėjas žymi specialūs akmenukai, o čia, Lietuvoje, nieko nėra akliesiems. O jau su vežimėliu čia iš viso nepavažinėsi.

Kazimieras: Jei ir padaro kur įvažiavimą vežimėliams, tuo viskas ir baigiasi - nesvarbu, kad iš karto už durų – laiptai.

Andrius: Aš bendrauju su dviem reperiais – jie matantys ir su jais man problemų nekyla. Nebent kiti kartais pasako: ką tu čia darai, jei nematai, dainuok sau vienas...

Aldona: Užteks apie problemas – geriau pasakysiu aklųjų anekdotą. Buvo spalio pirmąją čia vakaronė ir vienas vyriškis išsivedė polkos šokti mūsų Janiną. Ji po to pasakojo: „Mes taip gerai, taip lengvai šokame, o tas vyras ir sako: tu greit nešok, nes aš nieko nematau. Tada sakau: tai ko tu mane taip greit suki – juk ir aš nematau...“

Kazimieras: O man anekdotas iš mandrumo. Su kurso draugu, kuris dar silpniau už mane matė, Palangoje įbridome į jūrą susikibę, nes paskui nebūtų sunku orientuotis, kaip sugrįžti į krantą. Tik man kažkaip kilo mintis – imsiu draugą ir išgąsdinsiu. Tai kiek pasitraukiau nuo jo, paskui atsigręžiau į savo apykūnį draugą ir panėręs po vandeniu sugriebiau jam už kojos. Dar pabraižiau kiek, tada išnirau priešais ir sakau: ryklys! O pasirodo, tai buvo visai svetimas žmogus, bet jis atsiliepė: aha, teisingai - ryklys...

Aldona: Buvau jauna ir vaikščiojau  su draugėmis ir jų draugais. Kai išlipome iš autobuso, aš kiek pasimečiau ir nutariau įsikibti vienam iš draugų į ranką. Kabinuosi, kabinuosi – ir niekaip negaliu įsikabinti... Tik girdžiu - visi juokiasi, nes paaiškėjo, kad kabinausi visai pašaliniam žmogui, kuris ėjo su žmona ir vaiku...