Plenero dalyviai už dyką išdroš devynis baltų gentis simbolizuojančius stogastulpius

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Vienoje baldus gaminančioje įmonėje šiuo metu aktyviai pluša lietuvių ir kaimynų latvių tautodailininkai, kurie kuria stogastulpius Salduvės piliakalniui papuošti.

„Svarbiausia, kad stogastulpiai bus iš ąžuolo, o ne iš skardų...” - iš karto nuramina dizaineris Vilius Puronas.

„Tai dviejų kaimyninių šalių bendras projektas”, - aiškina dizaineris Vilius Puronas, trumpam nustodamas niūniuoti nepriklausomybės laikų latvišką dainelę apie šaunius kareivius ir jais besižavinčias merginas. Savo paties vaidmens šiame Šiaulių regiono plėtros agentūros surengtame plenere apibrėžti nesugebėjo: „Vaidmuo daugiau techninis. Kaip pavadinsite, taip nepagadinsite, - mestelėjo daugiareikšmiai šypsodamasis.

Drožiami devyni 3 metrų aukščio stogastulpiai turės simbolizuoti devynias baltų gentis: kuršius, žiemgalius, prūsus, natangus ir kitas, kurių kraujas, reikia manyti, vis dar pulsuoja mūsų gyslomis. Rugsėjo mėnesį, per Baltų vienybės dieną, kuri sutampa ir su Saulės mūšio diena, šitie ąžuoliniai stulpai papuoš Salduvės piliakalnį.

Šiomis dienomis vienoje baldus gaminančioje miesto įmonėje susirinko trys lietuvių ir keturi latvių tautodailininkai, netyla motopjūklų burzgimas, plaktukų kaukšėjimas ir devyni medžio stuobriai pamažu įgauna kitokią išvaizdą.

V. Puronas patikino, jog sumanymas Salduvę papuošti drožtais ąžuoliniais stulpais derinamas su kultūros paveldo sergėtojais ir tam iš principo buvo pritarta. Liko tik patikslinti vietą.

Kalbiname vieną iš svečių, latvį tautodailininką ir medžio drožėją Petrį Graudulį. Kaip jums atrodo, ar puoselėjama baltų vienybės idėja turi kokią ateities perspektyvą, ar vis tik tai tik duoklė laikmečio madai bei vienadienis šou?

„Ne, taip nemanau. Juk iš istorijos žinome Saulės mūšį, kuriame petys petin kovėsi latviai, lietuviai, prūsai... Kovėsi už savo laisvę. Taigi mūsų darbai – puikus tų laikų prisiminimas. Atmintis apie baltų vienybę kovoje su bendru priešu. Tiesa, estai, kurie nėra baltai, šaknimis tolimesni nuo mūsų, o Vilnius ir Ryga, lietuviai ir latviai – tautos, kurių keliai šimtmečių bėgyje glaudžiai susipynė. Todėl manau, kad baltų vienybės idėja yra puiki. Įdomiausia, kad man didelį įspūdį padarė vietos, kurioje bus statomi stulpai, reljefas. Drožiniai bus gerai matomi iš visų pusių. Latvijoje daug medžių, todėl surasti tinkamą vietą būtų žymiai sunkiau. Jie skulptūras užgožtų, o pas jus vieta tam tiesiog ideali”, - kalba latvis tautodailininkas, savo darbus eksponavęs ne tik savo gimtinėje, bet ir Vokietijoje, Kipre bei kitur.

O kaip latviai? Ar dažnai jie prisimena bendras mūsų tautų šaknis?

P. Graudulis: „Žinoma. Pastaruoju metu per pirmąją radijo programą girdėjau daug pranešimų apie jūsų miesto jubiliejų ir Saulės mūšį. Ta proga tautodailininkai buvo kviečiami palikti medyje savo regiono etnografinius ženklus. Namuose esu įkūręs latvių liaudies meno muziejų. Ne eksponatams pardavinėti, bet juos išsaugoti, norėdamas, kad visa tai išliktų, nepranyktų bėgant metams. Juk mūsų laikmečiu šitokius dalykus labai lengva prarasti”.

Pokalbį tęsiame su kitu plenero dalyviu - šiauliečiu tautodailininku Kęstučiu Samalioniu.

„Dirbu tik iš idėjos, - šypsosi užkalbintas medžio drožėjas. - Tebūnie tai dovana Salduvei, mano miestui. Juk dirbu saviems...”

Anot jo, baltų vienybės idėjos populiarinimas jam esąs svarbiausias veiksnys. „Norisi parodyti tai, ko galbūt nebeturime. Kai ką interpretuojame savaip, nes medinių stulpų nebeišliko, tik viena kita metalinė kažkada juos puošusi detalė. Todėl kiekvienas plenero dalyvis kuria taip, kaip pats visa tai įsivaizduoja: nusipiešia eskizus, pavarto knygas, pasitelkia fantaziją... Kitaip „atgaminti” būtų paprasčiausiai neįmanoma”, - sako tautodailininkas.

Kaip manote, kiek metų išstovės šitie drožiniai?

„Apie šimtą... Vidutiniškai. Žinoma, reikės juos ir prižiūrėti. Asmeniškai po kurio laiko ir pačiam bus malonu visa tai pamatyti ir anūkei parodyti. Suvokti, kad tame esama ir mano paties indėlio.”

„Mes, baltai, dar iki rašto atsiradimo, turėjome linijinius ženklus – simbolius, reiškiančius Aušrinę, Saulę, Mėnulį ir t. t. Latviai tokių ženklų išsaugojo kur kas daugiau ir jais puošia drožiamas skulptūras, - įsiterpia V. Puronas. - Mes labiau išsaugojome skulptūrinį pradą – koplytstulpius ar pan. Ir viena, ir kita mus abipusiai praturtina.”

„Pažvelkite, - kviečia tautodailininkas K. Samalionis. - Ant latvių kuriamų stulpų šen bei ten matyti „hieroglifai” – linijiniai ženklai, turintys tam tikrą reikšmę. Mes tuos ženklus esame kaip ir pusiau praradę.”

Pavyzdys galėtų būti mūsų dienas pasiekę Gedimino stulpai... Lietuvių kuriamuose drožiniuose daugiau skulptūros elementų. Mūsų saulė – apskritimas su taškeliu viduryje. O štai latvių protėviai saulę vaizdavo kaip svastiką, nesvarbu, sulenktą, susuktą ar kitokią. Vis dėlto tautodailininkas teigia aklai to nesilaikąs. „Štai aš išdrožiau apskritą, iškilią saulę, šonuose – pusmėnulius...” - rodo jis į vieną iš devynių ant žemės gulinčių ąžuolinių stulpų.