Romualda URBONAVIČIŪTĖ 

Šiaulių Europos informacijos centras pakvietė šiauliečius į susitikimą su socialinių mokslų daktare Aušra Maldeikiene tema „Ar skiriasi Lietuvos ir Europos Sąjungos ekonominė politika?“

O prieš susitikimą paprašėme daktarės Aušros Maldeikienės atsakyti į keletą „Šiaulių naujienų“ skaitytojus dominančių klausimų.

- Reikia skirti ekonomikos atsigavimą nuo ekonomikos augimo. Tai, kas čia vyksta, yra ekonomikos atsigavimas, tačiau ir jis yra paremtas vienu vieninteliu dalyku – eksportu. Apskritai ekonomistai analizuoja keturis dalykus vertindami, ar ekonomika atsigauna ir ar ji tvariai (be šokinėjimo) atsigauna.

Pirmas dalykas – vartotojų išlaidos, kurios pernai 1,9 milijardo sumažėjo, nes samdomų darbuotojų pajamos sumažėjo daugiau nei dviem milijardais. Nors žmonių, gaunančių verslo kilmės pajamas, pajamos padidėjo trimis milijardais, bet jie nepadaro tvaraus vartojimo: samdomi darbuotojai viską išleidžia maistui, šildymui, tai yra, viską suvartoja, o šitie žmonės (mes turime regresinę mokesčių sistemą, todėl jie santykinai mažiau sumoka mokesčių) didelę savo dalį pinigų išleidžia užsienyje – kelionėms ir t. t., dar dalį pinigų jie sutaupo, dar dalį mes jiems ir grąžiname. Iš tiesų mes padedame turtingiesiems. Visų šalių tvari ekonomika turi būti labai subalansuota su vartojimu.

Antra dalis, rodanti ekonomikos tvarumą, – valstybės, vyriausybės išlaidos. Lietuvos žmonės labai maišo transferinius mokėjimus: pensijas ir t. t. su vyriausybės išlaidomis. Kas yra valstybės sektorius? Valstybės tarnautojai, gydytojai, mokytojai ir visi kiti, kurie kuria vertę ir gauna pajamas. Ši dalis irgi sumažėjo dviem milijardais.

Tai kas išaugo ir kodėl mes turime trijų milijardų prieaugį? Išaugo eksportas ir išaugo investicijos. Pagal tokią struktūrą menkai tikėtina, kad išaugo investicijos į vidaus sektorių  - į mūsų nuosavą vartojimą. Investicijos, tikėtina, yra sukabintos su eksportu. O ant ko jis laikosi? Laikosi ant dviejų dalykų. Pirma, kaip sekasi užsieniui: jei užsieniui sekasi gerai, tai turime ir ką parduoti. Tai reiškia ne mūsų sėkmę – o svetimą, kuri mums ateina kaip saldainis. Antra, kodėl mus užsienyje perka ir kodėl mes ten esame konkurencingi? Dėl vienos paprastos priežasties – mes nežmoniškai pigūs. Tai labai blogas Lietuvos verslui, kuris ne eksporte, signalas.

Tai iš tikrųjų mes turime atsigavimą, tačiau jis yra ne dėl to, kad pas mus kažkas atsitiko, o todėl, kad kitur yra gerai. Neduok Dieve, kažkas pasikeis ir pas mus bus blogai. Arba neduok Dieve, mes pradėsime prašyti už savo darbą adekvatesnio atlyginimo – ir liksime be to eksporto.

Man atrodo čia yra nerimta – mes tiesiog turime nestabilią ekonomiką.

O ekonominis augimas priklauso nuo trijų dalykų: nuo gyventojų skaičiaus, nuo produktyvumo, nuo aplinkos – kultūrinės ir kitokios. Gyventojų Lietuvoje sumažėjo 2,6 procento, pirmiausia todėl, kad išvažiuojama. Skaičius yra nerealiai didelis, baisiai didelis – ekonomikose labai retai taip atsitinka. Darbo našumas pernai sumažėjo – jis sudaro apie 60 procentų vidutiniškai ES našumo. Taigi kaip tuos du minusus paversti ekonomikos augimu? 

- Ne visi veržė. Išlošti išlošėme, kad mums nereikėjo atlikti išorinio valiutos devalvavimo. Mes padarėme vidinį devalvavimą: išlikome konkurencingi, kadangi atpiginome darbo jėgą. Ta dalis žmonių, kuriai sumažėjo pajamos – nuo pensininkų iki didžiosios dalies samdomų, viešojo sektoriaus darbuotojų - tą konkurencingumą ir palaiko. 

Jei žiūrime į infliaciją, tai ji nedidelė, tačiau daugumai smarkiai brango pagrindinės išlaidos – maistas ir energija. Mus mažai jaudina šiek tiek atpigę batai dėl vienos priežasties, nes jiems nelabai lieka litų, kai už butą užsimoki ir valgį. 

Na, pasiekėme stabilią valiutą išoriškai, bet tai turi savo kainą – daugumos prarastų pajamų, todėl mažėja mūsų išlaidos. Truputį ciniška kalbėti žmonėms, kad yra gerai, jog išsaugojome valiutą. Tiesa, tie, kurie yra pasiėmę paskolas eurais, būtų pakliuvę į labai sudėtingą situaciją, jei būtume tiesiogiai devalvavę savo valiutą. Tačiau reikėtų daryti specialius tyrimus, kas tokias paskolas eurais paėmė. Dauguma iš jų - būtų turtingesni Lietuvos žmonės, kurie šiaip mažai nukentėjo nuo krizės. Iš tikrųjų daugybe parametrų tai tekštelėjo samdomam darbui ir tiems, kurie gauna išmokas: pensininkams ir t. t.

- Valdžia, mano nuomone, gyvena truputį kitoje dimensijoje, kitame pasaulyje, kaip sovietinėje sistemoje CK gyveno kažkur kitur, ne ten, kur mes.

Aš esu 2009 metų pabaigoje pasiuntusi Vyriausybei laišką su klausimu, kaip ji ketina saugoti mūsų namų pajamas. Man atsakymą atsiuntė po mėnesio, kaip reikalauja įstatymas, - iš Aplinkos  apsaugos ministerijos Atliekų tvarkymo skyriaus vyr. inspektorės: jei turite kokių problemų dėl šiukšlių išvežimo, tai pagal tokį ir tokį įstatymą turite kreiptis ten ir ten, jei turite problemų dėl vandentiekio – tai ten... Realiai jie nesuprato klausimo.

Vadinasi, Vyriausybėje – žmonės, kurie turi nulinį makroekonominį išsilavinimą, jie net nesupranta klausimų.

Apie tai, ką aš dabar šneku, valdžia nešneka. Važiuodama į Šiaulius klausiausi Vytauto Kubiliaus atsakymų per Lietuvos radiją, su kuo jis sieja Lietuvos ekonomikos augimą. Atsakymas simptomiškas: augimas priklausys nuo to, kiek pas mus ateis „Barclays“ ir „Western Union“. Jis mus pristato kaip visuomenę, kalbėdamas apie verslumą ir dar kažką, pigių vergų globalioms korporacijoms. 

Pavyzdžiui, kad „Barclays“ pas mus ateitų, mes dar pamokėjome, tik suma dar neišviešinta. Taip, „Barclays“ sukūrė keletą gerai apmokamų darbo vietų, tačiau vietos žmonėms, ir Lietuvoje turėjusiems darbo vietas – kompiuterininkams, kurie gaudavo iki keturių tūkstančių algas, tai dabar jie gauna apie penkis tūkstančius. Ir tai kokie trys šimtai darbo vietų.  

Normaliai reikėtų kalbėti apie eilines darbo vietas, nes dauguma nepatapsime nei kompiuterininkams, nei yra tam reikalas. Tiesiog įvyko tam tikros darbą turėjusios darbo jėgos slinktis į šiek tiek geriau mokamą sektorių. Tačiau kai apie tai valstybės galvų pradedi klausti, tai jos niekada žemai nenusileidžia – visada šneka su kosmosu.

Šitą Lietuvos ekonomiką pavadinčiau dviem žodžiais – „Gariūnai Lt“: pusė verslo yra daroma šešėlyje meluojant, sukant be kasos aparatų. Man labai patinka ponios, kuri dėl to garsiai šūkavo,  paskutiniųjų metų deklaracijos: visą laiką jos pajamos sukasi apie 98 tūkstančius – priartėja prie PVM ir staiga užsibaigia. Kodėl jie gula kryžiumi ir net badauja dėl tų kasos aparatų? Nes nenori tvarkos. 

O iš kitos pusės – „Ateiviai Com“: ateina visokie „Barclays“, eksportas auga, kažkas kažkur vyksta ir mes šituo naudojamės.

Bet mes nesukuriame sistemos ir mūsų valdžia apie ją nešneka, nes mes vienas kitam darbo vietas kuriame. Ką turiu omeny? Prieš metus man vienos kavinės savininkė pasiskundė, kad klientų mažėja. Atsakiau: atleiskite, ar aš turėčiau suprasti, kad jūsų virėjos ir padavėjos tiek uždirba, kad vaikšto į kavines? Jei mūsų darbdaviai nemoka žmonėms atlyginimų, kad šie galėtų nusipirkti ką nors, tai ir neturėtų laukti pirkėjų patys. Ekonomika nėra sudėtingas dalykas: visas pajamas pagimdo kitų žmonių išlaidos – tu todėl turi pajamų, kad kažkas tau savo pinigus atidavė. Tačiau jei jis neturi ko atiduoti, nes tu jam nesumokėjai, tai ratas užsidaro...

Štai todėl mes turime tokią ekonomiką – negyvybingą. Panašu, kad jos dar laukia didelis smūgis.

- Miestas, kuris davė Lietuvai Šedžių, apskritai turėtų patylėti. Ko mūsų rinkėjai nori balsuodami?  Kai eina pas gydytoją, tai renkasi gydytoją, kai eina į mokyklą, renkasi mokytoją, bet kai renkasi politiką, tai įsivaizduoja, kad eina į cirką. Tai tokį rezultatą ir gauna, bent taip matosi pastaruoju metu.

Gal pirmiausia reikėtų galvoti, ką darai. Bet tam reikia turėti kuo suprasti, nes gerą gydytoją atpažįsti su kitais pasitaręs. Manyčiau, žurnalistai turi didelę misiją ir didelę kaltę, kad mes pakliūvame į tokią situaciją. Nėra aiškinamojo darbo. Kiekviename laikraštyje turėtų būti po vieną gerai išmanantį ekonominius procesus žurnalistą, kuris greit pasakytų: čia pliusai, čia minusai, ir padėti žmonėms suprasti, kas iš to išlošia ir kas pralošia.

Štai kad ir tame skandalingame badavime dėl kasos aparatų. Vienoje pusėje valdžia, kitoje – atseit smulkūs prekeiviai... Čia būtinas žurnalistas, kuris aiškintų, ką vieni išlošia, ką - kiti, ar tikrai ponia Sorokienė su jos kompanija yra smulkūs prekybininkai. Nes kai televizoriuje juos matai su tom lapinėmis kepurėmis už penkis tūkstančius – sunku smulkumu patikėti. O jų deklaracijos: jei eina į rinkimus, matai, kad jie yra pakankamai pasiturintys, vadinasi, ne taip jau skursta. 

Kodėl mes taip gyvename? Todėl, kad jei žmonės neuždirba, tai ir nėra pirkėjų. Todėl mes negalime turėti smulkaus verslo, o ne todėl, kad kažkas jam labai kenkia (nors, žinoma, yra labai juokingi mokesčių įstatymai). Kol pats darbdavys nesupras, kad neturi klientų kavinėje todėl, kad jo paties darbuotojai to negali įpirkti, tol nieko ir nebus.

Kas yra Europos miestelis? Yra kepėjas, kepa duoną ir parduoda ją mėsininkui, pas kurį pats perka dešrą – taip ir vaikšto vienas pas kitą uždarame išlaidų-pajamų sraute. O mes pasistatėme maksimą ar norfą ir ten yra kelios darbo vietos, o visi kiti sėdi be darbo.

Tai gana tragiška situacija ir nelabai žinau, kaip visuomenė turėtų iš jos išeiti.

- Kai aš kalbu apie dvasią, tai kalbu apie tam tikrą vertybių lauką. Paprastai visi pamiršta mano antrąjį išsilavinimą – esu religijos mokslų magistrė ir todėl man įdomiausia kultūrinė terpė, kur žmogus gimsta, kur virsta ekonominiais pasirinkimais – mes turime ribotą kiekį daiktų ir ką mes žaidžiame.

Normali subalansuota visuomenė renkasi išgyvenimą, o ne mirtį. Klasikinis išgyvenimo pavyzdys – ateina ruduo, ir jei valstietis neturi savo arkliui pašaro, jis nusprendžia kažką daryti, tačiau jis nesako arkliui: eik pas kaimyną vogti arba pasiganyk ant sniego. O kaip pas mus elgiamasi su bedarbiais? Ir taip daro ne tik valdžia, o visuomenė tai leidžia: ateina ruduo – krizė, vadinasi, atsiranda daug bedarbių. Tada mūsų kaimynai estai iš karto didina nedarbo išmokas, o lietuviai  sumažina ir taip vieną iš mažiausių ir keistų (mes vieninteliai Europoje turime fiksuotą, nepriklausomą nuo sumokėtų įmokų, nuo buvusios algos) bedarbio išmokų nuo vieno tūkstančio 41 lito iki 650 litų. Žmogus galėjo gal trisdešimt metų mokėti socialinio draudimo įmokas, o tapo bedarbis ir jam sakoma: atėjo ruduo, tai čiuožk, arkly, iš čia. Ir jaunas „arklys“ iščiuožia į užsienius ar dar kur nors, o senas sėdi ir nervuojasi...

Kai kalbu apie dvasią, tai noriu pasakyti – suvokite, kad jūsų pajamos atsiranda iš kitų žmonių darbo ir todėl norėdami kažką gauti turite adekvačiai kitiems duoti.

Mane jau siutina baisi panieka žmonėms, dirbantiems valstybės sektoriuje. Koks dabar išsilavinęs psichiškai sveikas žmogus eis dirbti į valstybės sektorių, kur atlyginimai labai maži (magistrai gauna apie pusantro tūkstančio į rankas), o kiekvienas jaučiasi turintis teisę jį pamokyti kartais iš tiesų labai sudėtingų ir labai siauro profilio dalykų? Mes tiesiog taip nustekenome valstybės sektorių, kad ten eina žmonės, kuriems pusantro tūkstančio alga nėra svarbi, nes jie žino, kaip gauti papildomai.

Siutina, kai valdžia pasako žmogui: turėk minimalią algą (690 litų). Tai yra, pasako - tu arba badauk, arba išvažiuok, arba nešk kontrabandą, nes iš tiek pragyventi neįmanoma. Jei Kubilius už tiek metus pragyvens, aš pasižadu sau galvą nusipjauti. 

Kai aš kalbu apie dvasią, tai kalbu apie suvokimą, kad esi šiame pasaulyje labai priklausomas nuo visų, esi ne vienas, negali būti individualistas, turi suvokti, kad esi tik dalis. O ekonomikos paremtos individualizmu apskritai nėra. 

O dėl žaidimų... Man tėvelis visada sakė, kad kuo labiau totalitarinė visuomenė, tai tuo labiau norima, kad žmonės žiūrėtų visokias kvailystes ir mažiau galvotų. Manau, kad sportas yra nuostabus tiek, kiek jis yra prieinamas visiems: tai baseinukai, kur žmonės už nedidelius pinigus nueina pasportuoti (tai daugelyje Vakarų Europos valstybių mačiau). Man visiškai vienodai dideli renginiai, krepšiniai. Jie yra reikalingi daliai mokesčių mokėtojų kaip pasilinksminimas. Savaime tame nėra nieko bloga. Tačiau man juokinga, kai politikai bėga sutikti krepšininkų, bet nesu girdėjusi, kad važiuotų sutikti mokslininkų... Politikai bando papirkti rinkėjus labai jau primityvia forma.

Kaip sakiau, visas mūsų ekonomikos atsigavimas yra iš išorės – kaip užsieniui sekasi, taip ir mums sekasi. Mes neturime savo ekonomikos pamato, nors normali valstybė, normali valdžia stengiasi sukurti vidaus ekonomiką. Vadinasi, jei išorėje įvyksta didesnis sukrėtimas, tai jis mums labai smogia.

Japonija tiesiogiai nėra labai su Lietuva susieta – mes labai susieti su Rusija ir Vakarų Europa. O koks yra ryšys tarp Vokietijos ir Japonijos ekonomikų, reikėtų pasiaiškinti. Kol kas Japonija yra per karšta bulvė, dar sunku ją paliesti. Viskas priklauso, kaip greit ši šalis sugebės susibalansuoti. Tačiau jei jos problemos pradės eiti į tas rinkas, kurios mums svarbios, tai gali mums būti didelis smūgis. Reikėtų palaukti, pažiūrėti, kaip susitvarkys japonai, nes šioje šalyje labai specifinė ekonomika ir labai specifinė tauta, kuriai nereikia aiškinti, kad rudenį būtina arklius šerti. 

- Apskritai ekonomika yra labai specifinis dalykas. Reikėtų lietuviams pradėti suvokti ekonomiką kaip tam tikrą žaidimą, kur mes tam tikru būdu vienas kitą įtakojame, tarsi žaistume prie labai didelio stalo, stengtumėmės numatyti vienas kito žingsnius ir pagal tai daryti savo žingsnius. Ne apgauti, bet numatyti! Ekonomika yra labai sudėtingas pasirinkimų laukas, kuriame turi labai gerai atspėti, ką darys visi kiti, todėl taip retai ekonomistai gali pasakyti įvairius dalykus į ateitį. Bet kartais gali.

Aš galiu pasakyti, kad šiandien Lietuvoje ekonomika nenori sėdėti prie stalo ir nenori lošti, ji atsistoja ir sako: o aš nelošdama laimėsiu!