Kasmet su tapatybės vagystėmis susiduria beveik penktadalis šalies gyventojų. Dažniausiai pasinaudojus kito asmens vardu ir pavarde iš banko sąskaitos dingsta pinigai, paimamas greitasis kreditas, perkamos prekės ar paslaugos. Duomenis apie asmenį sukčiams pavyksta sužinoti pavagiant asmens dokumentus, apgaule išviliojant asmens duomenis ar tiesiog prisijungus prie asmens informacinės sistemos. Tad ar įmanoma išvengti tapatybės vagysčių? Ir kas to kalti – gudrūs sukčiai, prasta Lietuvos teisinė sistema, o gal patys vartotojai?
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Diana JANUŠAITĖ

Pagrindinis motyvas – pinigai
Mykolo Romerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto profesoriaus daktaro Dariaus Štitilio teigimu, pinigai yra pagrindinis motyvas nusikaltimų, kurie padaromi pasinaudojus pavogtais asmens duomenimis.
„Remiantis atliktais tyrimais galima teigti, kad tokiu būdu siekiama gauti nelegalių lėšų, pasisavinti banke esančius pinigus ir panašiai. Aišku, motyvai gali būti ir kiti - viskas priklauso nuo konkretaus atvejo“, - sako D. Štitilis.
Anot profesoriaus, pasinaudojus šiais duomenimis, ne tik tiesiogiai vagiama iš sąskaitų, bet imamos paskolos, atsiskaitoma už prekes ar užsisakoma paslaugų, kurias gauna nusikaltėliai, sudaromos sutartys su tiekėjais, su kuriais niekada nebus atsiskaityta, steigiamos fiktyvios įmonės Lietuvoje ar užsienyje ir pan.
„Sukčiai gali bandyti apsimesti kitu asmeniu, platinti asmenis diskredituojančią informaciją. Jų tikslas surinkti kuo daugiau asmeninės informacijos ir prisijungti prie vartotojo paskyros informacinėje sistemoje“, - pabrėžia D. Štitilis.
Pavogti asmens duomenys gali būti naudojami ir kitais būdais. Pavyzdžiui, prisistačius svetimu vardu ir pavarde prisidengiama įvykdant nusikaltimus. Tokiu būdu aferistas išvengia atsakomybės, o apie nusikaltimą nieko nežinantis asmuo kviečiamas į teismą. Melagingus pranešimus ir nusikaltimus, padarytus prisidengus svetima tapatybe, tiria policija, tačiau jai ne visuomet pavyksta nusikaltėlį nustatyti, o nusikaltimą išaiškinti.
„Prisidengiant svetimais asmens duomenimis stengiamasi išvengti atsakomybės. Sukčiai žino, jog identifikuoti asmenį, jei jis neturi asmens dokumentų, labai sunku. Todėl siekdami išvengti atsakomybės, pasinaudoja lengviausiu būdu. Jei Lietuvoje atsirastų tokia sistema, kurioje būtų įregistruoti visų žmonių pirštų atspaudai, situacija pasikeistų. Tačiau, kita vertus, tokia sistema pažeistų nekaltų asmenų privatumą, nes būtų kaupiami jokio pažeidimo nepadariusių asmenų duomenys. Šiuo atveju suderinti skirtingus interesus gana sunku“, - akcentuoja profesorius.

Ragina imtis prevencinių veiksmų
Vis dėlto apsisaugoti nuo tokių sukčių įmanoma. Svarbiausia, kad patys žmonės neatskleistų savo duomenų svetimiems ir netgi giminaičiams, nesuteiktų informacijos apie prisijungimo duomenis jokiems pareigūnams ar jais apsimetantiems asmenims.
Saugotų nuotolines mokėjimo priemones, mokėjimo korteles, neišmestų nesunaikintų dokumentų, kuriuose yra asmens duomenų: vardas ir pavardė, adresas, socialinio draudimo numeris, asmens kodas, sąskaitos banke numeris, tapatybės kortelės ar paso numeris, prisijungimo kodai.
„Patys vartotojai turėtų saugotis nuo tapatybės vagystės. Pavyzdžiui, keisdami ar parduodami kompiuterį, pirmiausia jį išvalykite, įsitikinkite, jog ten neliko jokių nuotraukų, laiškų ir panašiai. Aferistams labai lengva prieiti prie jūsų informacinės sistemos, kuriose jungėtės pasinaudoję slaptažodžiais ar kitais kodais“, - pataria profesorius.
Taip pat paslaugų tiekėjas, matydamas, kad prie kažkokio profilio jungiamasi keletą kartų, turėtų imtis tam tikrų veiksmų. Tai aiškus įrodymas, jog prie elektroninės sistemos bandoma jungtis nelegaliai.
„Verslo įmonės gali lengvai nustatyti bet kokį identifikavimą. Įdiegę reikalavimus vartotojams įvesti daugiau duomenų, jie apsunkintų galimybę sukčiams pasinaudoti svetima informacija. Tačiau taip nesielgia, nes tai sumažintų vartotojų kiekius ir tai jiems greičiausiai kainuotų brangiau. Įsibrauti į kito asmens socialinį tinklą labai lengva, dažnai tereikia vartotojo vardo ir slaptažodžio“, - aiškina D. Štitilis.

Trūksta teisinio reglamentavimo
Lietuvoje reali atsakomybė kyla pasisavinus finansinę asmens tapatybę. Tačiau jei asmens tapatybės vagystė įvyko elektroninėje erdvėje, tai nusikaltėlių identifikavimas ir jų kaltės įrodymas tampa sudėtingesniu ir ilgesniu procesu, o ir žala dažniausiai būna didesnė.
Įsilaužėliai stengiasi pasinaudoti kiekviena interneto saugumo spraga. Europolo duomenimis, vien 2013 m. Europos Sąjungoje nusikaltimų elektroninėje erdvėje padaryta žala sudarė 290 mlrd. eurų ir buvo didesnė nei prekyba marihuana, kokainu ir heroinu kartu sudėjus. Pasinaudojus pavogtais asmens tapatybės duomenimis nusikaltimai gali būti padaromi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ar atvirkščiai - nusikaltimai daromi Lietuvoje pasinaudojus užsienyje pavogtais duomenimis. Taigi, į tyrimą įtraukiama kelių šalių teisėsauga.
„Lietuvoje nėra baudžiamosios atsakomybės, kai už tapatybės vagystę būtų baudžiama kaip už savarankišką nusikaltimą. T. y. Lietuvos teisės aktai kol kas nenumato atsakomybės už tapatybės vagystę kaip savarankišką nusikaltimą. Žinoma, tokie asmenys baudžiami, bet kvalifikuojant pagal kitas veikas: sukčiavimą, neteisėtą prieigą ir t. t. Papildomai teisės aktuose galbūt reikėtų reglamentuoti identifikavimo elektroninėje erdvėje santykius, nustatant minimalius identifikavimo
reikalavimus. Nustatant tokius reikalavimus, galbūt pavyktų sumažinti socialinių profilių vagysčių skaičių“, - kalba D. Štitilis.

Tapatybės vagystę suvokia miglotai
Kaip minėta, šiuo metu baudžiamoji atsakomybė yra numatoma už tam tikrus veiksmus, pvz., neteisėtą mokėjimo kortelės naudojimą ar gaminimą, asmens dokumento suklastojimą, bet ne už tapatybės vagystę kaip savarankišką nusikaltimą. Vystantis technologijoms, keičiantis nusikaltimo būdams, keistis turėtų ir Lietuvos teisinis reguliavimas bei teisinė atsakomybė, bet deja, kol kas taip nėra.
Informacinių technologijų teisės specialisto nuomone, pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvos įstatymo leidėjas tam neskiria pakankamai dėmesio, yra ta, kad galbūt nesuvokiama pavojingumo masto.
„Negaliu išskirti vienos pagrindinės priežasties. Tiesiog būtų gerai, jei Lietuvos įstatymų leidėjas neliktų nuošalyje, suvoktų būtinybę sudaryti galimybę teisėsaugai tirti tapatybės vagystes kaip savarankiškus nusikaltimus elektroninėje erdvėje“, - pastebi specialistas.
Lietuvoje diskusijos apie tapatybės vagystės kriminalizavimą praktiškai nevyksta. Viešoje erdvėje šia tema trūksta diskusijų, įtraukiančių ir politikus, ir baudžiamosios teisės mokslininkus. Užsienyje į šią problemą žiūrima rimčiau.
Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) baudžiamoji atsakomybė numatyta už tai, kai kas nors tyčia perduoda, laiko, naudoja, neturėdamas tam teisės, kito asmens identifikavimo priemones, turėdamas tikslą įvykdyti arba tam, kad padarytų, bet kokią neteisėtą veiką, kuri būtų Federalinės teisės pažeidimas arba kuri būtų sunkus nusikaltimas pagal galiojančius valstijos ar vietinius teisės aktus.
„Kitose užsienio šalyse tapatybės vagystės paplitusios labiau. Todėl ten ir skiriamas didesnis dėmesys reglamentuojant finansų institucijų vaidmenį, jų priemones, atsakomybę ir panašiai. Manau, mūsų šalyje taip pat trūksta teisinio reguliavimo, nukreipto į tapatybės vagystės prevenciją“, - pabrėžia D. Štitilis.