Architektas Vytenis Rudokas: „Mūsų architektų urbanistų produktas yra ne materialus (nors yra grafika ar maketai), o yra idėja, kaip visa tai atrodytų”. Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Urbanistika – miestų planavimas, projektavimas ir kartu mokslas, numatantis miesto raidos perspektyvas. Tad nutarėme paklausti architekto urbanisto Vytenio Rudoko, kokius jis Šiaulius mato ir kokias jiems perspektyvas numato. Tačiau pirmiausia reikėjo jį suieškoti, nes kaip ir kitų Šiaulių architektų biurų, Vytenio Rudoko darbo vietos nenurodė įspūdingos iškabos ar reklaminiai stendai. Kaip, beje, reklamos nebuvo ir pačiame biure su langais į Katedrą.

- Kodėl nesireklamuojate? 

- Man reklamos nereikia, nes tikrieji užsakovai, kurie iš tikrųjų ketina kažką daryti, ateina ne pagal reklamą. Mūsų darbai yra mūsų reklama: padarei gerą darbą, tai užsakovas ir kitam pasako: ten eik - padarys.

- Iš  kur žinoti, kuris architektas kurį  pastatą projektavo? Kur tai parašyta?

- Tai yra sena bloga tradicija, kad niekur neužrašoma (beje, ir spaudoje nesu matęs po pastato nuotrauka jį projektavusio architekto pavardės). Sovietmečiu buvo bandoma ant pastatų rašyti architektų pavardes: lentelės buvo atsiradusios Vilniuje, kituose didžiuosiuose miestuose, bet tai netapo tradicija. Nemačiau, kad ir  Europoje tai būtų daroma.

O gal ir visai patogu, kad nežino niekas. Reikia ir į mūsų darželį  akmenuką mesti: leisiu sau pasakyti, kad dauguma pastatų yra nieko neverti - tiesiog amatininkiški. Yra tik vienas kitas, apie kurį būtų galima kalbėti kaip apie įvykį, reiškinį.

- O apie kokius savo darbus kalbėtumėte? Išvardykite, pavyzdžiui, savo geriausiųjų  penketuką.

- Nemanau, kad man reikėtų apie tai kalbėti - tegul kiti kalba. Aš  nesu tūrininkas, nors stovi mūsų projektuoti keli pastatai. Nekalbu apie smulkesnius darbus, nes pagrindiniai yra planavimo darbai - urbanistiniai. Praktiškai gal dešimtadalį Šiaulių padengčiau savo projektais. Paminėčiau bent pačius paskutinius, didžiausius: Salduvės parko detalusis planas, Talšos ežero su prieigomis detalusis planas, o visa tai susijungia į vieną didelį plotą nuo Katedros tarp Tilžės ir Vilniaus gatvių - ši zona yra perspektyva vystytis mūsų miesto būsimajai vizitinei kortelei. Tuo pačiu - ir visa „Elnio“ teritorija su senaisiais Chaimo Frenkelio gamyklos pastatais.

Savo metu buvo padaryti planai visų didžiųjų miesto rajonų (neseniai teko pakartoti kai kuriuos) - Šventupio, Verduliukų, vakarinio prie geležinkelio kvartalo. Sovietmečiu esu gal pusę Mažeikių suprojektavęs - na, tai mažesnis miestas. Dirbdami „Šiaulių plane“ miesto centre krūvą kvartalų padarėme, Vilniaus gatvės visus sprendimus, be kurių statyboms nebūtų galima nė pajudėti. Kai Lietuvoje būtinai reikėjo detaliųjų, tada darėme tuos detaliuosius planus. Tai labai svarbios miesto teritorijos.

O iš  statinių, apie kurį būtų galima kalbėti, - tai autocentras Karaliaučiaus gatvėje. Bet tai jau iš serijos „dėžutės“, todėl ten reikėjo kažką nauja įvesti, kad išsiskirtų. Kolega minėjo, kad dabar visa Lietuva kopijuoja šio pastato kabančias žaliuzes virš įėjimo. Sako, tokią madą įvedei visoje Lietuvoje. O pastatą pristatant architekto pavardė net nebuvo paminėta...

Toks jau yra mūsų visuomenėje požiūris į architektus.

- Kiek architektai gali daryti įtakos viso miesto vaizdui?

- Mūsų  profesijos paskirtis ir yra formuoti miesto vaizdą, bet, deja, tam yra labai daug kliūčių. Didžioji problema yra ne pinigai (jie antroje vietoje), o užsakovai ir architektai.

Dauguma kolegų  architektų visoje Lietuvoje nėra urbanistai ir, švelniai tariant, neturi žalio supratimo apie  tai. Teoriškai jie viso to mokėsi, visa tai žino, bet niekada nedirbo šioje srityje  ir neišugdė  to dalyko savyje. Galima apie urbanistiką diskutuoti ne su bet kuo (aš nekalbu apie ne architektus - paprastus žmones), nes ir kolegos tą informaciją priima, perfiltruoja per savo smegenis, per savo sąmonę pagal savo mentalitetą, savo žinias ir supranta savaip.

O pinigai urbanistikoje niekuo dėti. Geriausias pavyzdys yra mūsų Prisikėlimo aikštė, dėl kurios projektavimo jau praėjo dar vienas etapas - kūrybinės dirbtuvės. Dabar žmonės įsivaizduoja, kad jei detalųjį planą padarėme, tai rytoj stovės namas. Ne! Kai mes kalbame apie konkretų užsakovą, turintį sklypą ir norintį statyti, kuriam be detaliojo plano to neleidžiama daryti, tada - taip.

Miesto aikštės  ir kiekvieno kvartalo užstatymo projektas - tai strategija į ateitį, todėl tokius dalykus turi spręsti ne miesto valdžia, o visa miesto bendruomenė. Todėl jau šiandien tuos planus reikia padaryti taip, kad būtų aišku, kur link einame, kaip centras plėtosis, kokia jo perspektyva.

Ir tik tame kontekste gavus kad ir mažiausius pinigėlius jau bus aišku, ar taką  tiesti trinkelėmis, ar jį į kitą vietą perkelti pagal tą viziją. Čia pinigai niekuo dėti. Esmė - teisingai suvokti šiandieninę situaciją, įvertinti pagal objektyvius atskaitos taškus ir pasakyti, kad bus vystomasi tinkama linkme.

Dėl to visi miestiečiai turi sutarti. Man žodis „sutarti” labiausiai priimtinas, nes ne valdžia, o miestiečiai turi spręsti.

Tik valdžia nuolat prisimeta, kad ji atstovauja miestiečiams, o iš tiesų  pareiškia savo asmeninę nuomonę, kuri yra absoliučiai nekompetentinga ir visiškai neatspindi miestiečių nuomonės. O miestiečių dauguma, deja, tyli (kurie sutinka, tie dažniausiai ir tyli). Kai būna vieši aptarimai, pasirodo, kad labai daug miestiečių pritaria aikštės sutvarkymo projektui, planui arba sako: tegul sprendžia profesionalai - čia jų darbas, jie - specialistai.

O kas tokiais atvejais prieštarauja? Tie, kurie rėkia, kuriems reikia išlieti savo nuoskaudas.

Taigi urbanistinius sprendimus reikia suprasti ir priimti, bet tam turi būti diskusija, o tik jos rezultatas - sprendimas.

Mūsų  architektų urbanistų produktas yra ne materialus (nors yra grafika ar maketai), o yra idėja, kaip visa tai atrodytų. Ir tik kai idėja pradedama materializuoti, jau reikalingi pinigai - kad natūroje pamatytume produktą.

- Sovietmečiu net keraminiai švilpukai buvo įvertinami meno taryboje, kurią sudarydavo profesionalai. Gal tokios profesionalų tarybos reikėtų ir priimant architektūrinius sprendimus?

- Sovietmečio praktika turėjo ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Dėl tarybos jau seniai diskutuojama ir mūsų luome. Tačiau čia viską pastatė į vietą valdžia: jai mūsų nereikia, mes tik trukdome jai daryti tai, ką ji nori daryti. Tik kai prireikia jai gelbėtis, valdžia šaukiasi mūsų - architektų.

Tai įrodo ir „Šiaulių plano” panaikinimas, ir daug kitų  dalykų, kuriuos būtų galima paminėti. O ir Autobusų stoties iškėlimo klausimai: priešinomės, bet  buvo pasakyta: nesutinkate - tai jūsų ir nereikia, patys padarysime. Ir padarė. Tačiau šiandien kaltę dėl to primeta būtent architektams, nors iš tikrųjų sprendimus priėmė ne architektai, o valdininkai.

Nemanau, kad teisinga būtų, jei susėdę Šiaulių korifėjai spręstų dėl vienos ar kitos teritorijos, ar pastato. Jei mes šiandien žaidžiame demokratiją, viskas turi būti išdiskutuota, aptarta, padarytas normalus viešas darbo pristatymas, viskas daroma konkurso būdu, o ne slapta, kaip šiandien statoma kurija ir vyskupijos pastatai prie Katedros.

Bet ne - vienomis rankomis padarysime geriausiai - šedevrą.

Jei jau taip, tai besąlygiškai vežkime šį planą į tarybą, nes mūsų  architektų Šiauliuose yra per mažai ir mūsų kompetencija per maža. Prisipažinkime - mūsų kritinė masė per maža.

Vilniuje yra ta taryba, ir kai aikštės projektas buvo apskųstas iki pat prezidento, kartą jau atvažiavo vilniškiai ekspertai - taryba (Lietuvos mastu aukščiausias lygis) - į Šiaulius ir pasakė, kad viskas tvarkoje. Ir dar kartą projektas buvo tarybai nuvežtas, ir vėl atsakymas - viskas gerai.

Yra toji taryba. Jei tai dar kažkam netiko, tai jau galėjome pasakyti - tada vežkite į užsienį ekspertams. Tai mes kaip ir turime tą tarybą, kaip įrankį, kuriuo prireikus galime pasinaudoti.

Apskritai dėl išskirtinių objektų, projektų, kurie lemia miesto veidą, kurie reikšmingi miesto visuomenei, linkiu valdžiai mąstyti, ką daro, ir daryti viešai, konkurso keliu, o ne vienomis rankomis.

Bet mes, architektai, atsimušame į, kaip sakiau, antrąją šios problemos pusę: ar turime su kuo diskutuoti. Valdininkai, vykdomosios valdžios atstovai turi čia savo interesų, savo požiūrį, savo ramaus gyvenimo troškimą, nes jiems daugeliu atveju gal nepriimtina tai, kas yra siūloma.

Tačiau pasaulinė  praktika rodo, kad kai daug ir aiškiai kalbama, kai galų gale sudėliojami taškai, mažai ką belieka pasakyti.

Taip ir sugrįžtame prie paprasto, bet svarbiausio dalyko - prie kompetencijos.

- Taip jau viskas blogai?

- Nėra taip blogai viskas. Bet būkime teisingi: jei kokia bobutė atsistoja ir, turėdama tam teisę, pasako: nenoriu pro savo langą matyti to namo, nes man jis negražus, tai nereiškia, kad „tas” namas negali atsirasti, nes miestas priklauso ne jai vienai, o visiems miestiečiams.

Kai mes darėme labai daug detaliųjų planų, buvo labai daug pretenzijų  iš kaimyninių sklypų savininkų dėl užstatymų, dėl vaizdų pro langus, dėl priestatų. Todėl aš net buvau sugalvojęs kalambūrą: jei žmogus, pažiūrėjęs pro langą, gali pasakyti, kad aš neleisiu, kad tas namas būtų raudonos spalvos, tai jau yra kažkas blogai su mūsų įstatymais.

Juk tik rengiantis projektą profesionalas gali pasakyti, kodėl „tas”  namas turi būti būtent raudonas, ir jei architektas apgina tą savo idėją, namas bus raudonas ir joks žmogus to negali paneigti. Gali tik triukšmą sukelti ir savo nuoskaudas išlieti. Su tuo mes susiduriame kiekvieną dieną: bendraujame su žmonėmis ir ypač su rėkiančiais.

Visi diskutavo dėl to nelaimingo atvejo Aido gatvėje, kur vietoj skveriuko daugiaaukščius stato. (Tai atskira tema: ten privatizavimo veiksmai buvo atlikti neteisingai, neteisiškai, nors mes buvome sukviesti ir siūlėme neprivatizuoti šito sklypo.) Taigi vienas diedukas savo aštriu balsu dėl to skveriuko vis  garsiai šaukė, kol galop pasakė vieną teisingą dalyką: išvada viena - reikia mūsų namą nugriauti ir statyti naują. Tada aš vienas Savivaldybės salėje pradėjau ploti - iš tikrųjų reikėtų griauti tuos blogus namus ir iš naujo viską statyti...

Bendraujama su miestiečiais, bet nesusikalbama, nes žmonės ateina ne kalbėtis, o ateina prieštarauti - jie nieko nenori girdėti, suprasti, geriausiu atveju iš tavo teksto išsiima du žodžius, ir tuos pačius ne taip supratę jais smogia atgal. Nesusikalbame, o kad susikalbėtume reikia ilgo nuoširdaus darbo.

Ne veltui Europos praktika yra tokia: jei reikia kokį namą ar kvartaliuką  pastatyti, tai pirmiausia toje vietoje stiklinė dėžutė-informacinis boksas atvežamas ir pastatomas - jame porą metų gyventojai aiškinasi, kas bus daroma, kaip viskas keisis, kaip bus. Po to, kai miestiečiai pamato buldozerį ar kraną, jie neprieštarauja, nes viską jau žino. O pas mus priešingai - kai atvažiuoja buldozeris, tik tada miestiečiai sužino, kad čia bus kažkas statoma, nes kai buvo galimybė pareikšti savo nuomonę, ginti savo interesus, niekas neskubėjo. Mes jau tokie.

- Sakote - reikia blogus namus griauti. Turėjote omenyje, kad ir „stiklo dėžutės“, kaip ir kioskai, Šiauliuose išnyks?

- Esu išfotografavęs centre visus įėjimus - per tūkstantį nuotraukų turiu visų tų kioskų, paviljonų, tų laiptų, kopėčių, kurių savo laiku reikėjo labai greitai ir labai pigiai. Jie dings - anksčiau ar vėliau.

O „dėžutės”  - stiklinės ar skardinės - kaipo tokios turi atsirasti savo vietoje, nes jos savaime nėra blogos. „Dėžutė” turi teisę būti, nes tai yra pats pigiausias, pats paprasčiausias, technologiškiausias sprendimas, pavyzdžiui, prekybos tinklams. Yra labai geras posakis: nėra blogų spalvų, yra tik blogas jų panaudojimas. Ne vietoj ir ne laiku.

Čia tas pat: „dėžutės” vieta priemiestyje, prie greitkelio, dar kur nors - ten jai tinkama vieta. Bet ne centre. Pavyzdžių Lietuvoje yra ir gerų - Telšių vyriausiasis architektas prekybos centro į senamiestį neįleido, kol tiesiog neišprievartavo, kad šio pastato fasadas būtų senamiestinis, todėl yra „dėžė”, bet jos nematyti.

O pas mus kaip? Vėl prastuminėja „Vilniaus prekyba” savo kvartalą. Bijau, kad ir vėl bus „dėžė”. Žinoma, visa tai priklausys ir nuo to, kas toliau projektuos. Taigi vėl sugrįžtu prie kolegų kompetencijos, nes nuo mūsų labai daug kas priklauso. Nors ne tik nuo mūsų.

- O ar Šiauliai turi architektūrinį  veidą?

- Jeigu veidas yra tie reiškiniai, kurie čia vyksta kitaip nei kituose miestuose, tai aš nedrįstu identifikuoti, kad mes darome kažkokią kitokią architektūrą ar iš esmės esame labai kitokie. Mes vienodi ir su Klaipėda, o su Panevėžiu - labai jau lygiaverčiai.

Šiauliai nuo sovietmečio turi savo tradiciją - darbininkų pilkas miestas, kuriam papuošti ir buvo pakviestas Vilius Puronas. Ir jis pačiais teisingiausiais (galiu paploti už sovietmečio jo žygius) to meto būdais tai padarė - greitai, pigiai ir efektingai.

Dabar jau visai kiti laikai, todėl metodai, kuriuos jis ir toliau naudoja, siūlo kaip vertybes, deja, nebeveikia. Esu padaręs nuotraukų: ant bet kurio jo „tūkstantmečio” suoliuko nemačiau nė vieno sėdinčiojo, nes tas suoliukas yra neergonomiškas, išvis neprofesionalus daiktas.

Mūsų  miesto veidas, jei jis yra (man truputį sunku tą šiaulietišką  veidą matyti - prie visko esu pripratęs) - labai daug tų senų pilkų tradicijų. Gal dėl to mes ir nekaip atrodome, o tai, kas iš tikrųjų turėtų būti švaru ir šviežia, čia nelabai daug vietos randa. Kituose miestuose atsiranda, drįsčiau pasakyti, daugiau įdomesnių, originalesnių pastatų, statybų. Bet čia kalbu daugiau apie tūrinius objektus kaipo tokius.

O miesto planavimo klausimai - tai jau visiškai kitokia sfera, kurią sunku pamatyti plika akimi ir kažką pasakyti. Bet galima diskutuoti. Mano nuomone, mūsų įdirbis savo metu planavimo srityje buvo nemažas, net, pasakyčiau, didelis. Pavyzdžiui,  Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros profesoriai, kiti dėstytojai - tik vilniečiai, kauniečiai ir šiauliečiai. Pasakykite, kas iš kitų miestų dirba ten? Nei klaipėdiečių, nei panevėžiečių. Vadinasi, mūsų Šiaulių urbanistinė mokykla, susidariusi dar sovietiniais laikais, išsiugdė tam tikrą tradiciją. Dabar, aišku, išvažiavo keli specialistai iš Šiaulių.

Tačiau mes turėjome tai, todėl ir labai gaila „Šiaulių plano”, kur buvo daug dalykų padaryta, o valdžia tiesiog neteko įrankio, kuriuo galėjo lengvai manipuliuoti ir viską labai operatyviai spręsti.

Dabar viskas vyksta per konkursus, o konkursus „po pigiąja” (nesąmoninga tvarka) laimi iš kitų miestų ne specialistai, kurie net nesupranta, ko jų klausiu projektų pristatymo metu.

Įsivaizduojate, ir tokio lygio „specialistai” laimi konkursus, formuoja mūsų miesto veidą? Štai mūsų didžioji problema. Kol tai nebus pataisyta, tiesiog bus blogai.