Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Paradoksas: architektai sukuria rūmus, amfiteatrus, miestus, o jų vardai taip ir lieka nežinomi. 1977 metais architektai R. Rodžersas ir R. Piano pastatė Paryžiuje Nacionalinį meno ir kultūros centrą, kuris buvo pavadintas ne jų, o... politiko Žoržo Pompidu vardu. O kas prisimena Partenono Atėnuose, Koliziejaus Romoje architektų vardus? Tik specialistai ir gidai gali pasakyti, kas tokie buvo ispanai Santjagas Kalatrava, Antonijus Gaudis, brazilas Oskaras Niemejeris. Didys architektai.

 

 Ir šiauliečiai, paklausti, kas dykoje vietoje prie senųjų kapinių prieš ketvirtį amžiaus suprojektavo, įrengė Saulės laikrodžio aikštę, geriausiu atveju gali pasakyti tik „Šaulį” sukūrusio skulptoriaus, bet ne architekto  pavardę.

 

O juk šią aikštę, taip natūraliai įsiliejusią į Šiaulius, sukūrė su komanda bendraminčių šiaulietis architektas Algimantas Černiauskas - tada dar labai jaunas, bet kūrybingas žmogus, nė neįtaręs, kad jam skirta likimo būti susijusiam su Saulės mūšio įamžinimu. Dabar  šis architektas su komanda stato jau Saulės mūšio memorialą Jauniūnuose ir, paklaustas, kurį iš savo kūrinių labiausiai vertina, atsako:

 

- Niekada neįbrendi į tą pačią upę. Visi mano darbai yra brangūs ir jų net nereikia lyginti. O savo svarba kartais mielesnis darbas labai smulkus, gal net nežymus. Svarbiausia, kiek įdedi dūšios į jį.

 

O į savo darbus aš stengiuosi įdėti maksimaliai dūšios, todėl ir gaunasi jie visi vienodai brangūs.

 

Kiek tokių mano darbų buvo, atvirai atsakysiu, neskaičiavau. Yra ir mažesnių, ir memorialinių, ir paminklinių, ir tik konkursams pristatytų. 

 

- Saulės laikrodžio aikštės projektas įgyvendintas 1986 metais. Tikriausiai tada nebuvo konkursų kaip dabar?

 

- Saulės laikrodžio aikštės kompleksui, įprasminančiam Šiaulių miesto jubiliejų, irgi buvo konkursas - tai rodo, kaip buvo žiūrima į darbą. Konkursas buvo paskelbtas 1981 metais, per patį brežnevizmo piką (tik po metų mirė generalinis), jame dalyvavo labai daug žmonių ir aš, tada dar jaunas architektas, subūręs savo grupę.

 

Grupėje buvo dar du architektai ir mes kartu pasiūlėme savo įprasminimo idėją. Praktiškai be konkurencijos mūsų idėja buvo priimta, nors buvo ir keblių dalykų, net ideologinių. Tik įsivaizduokite, ką reiškė tuo metu sukurti laisvę simbolizuojantį paminklą.

 

Man su grupe, laimėjus konkursą, teko idėją ir įgyvendinti iki galo. O kadangi dirbau ne pagal tuometinę tvarką tokiais darbais užsiimančiame projektavimo institute, tam, kad Saulės laikrodžio aikštė atsirastų, man neliko nieko kito, tik pasakyti, kad padarysime tą projektą be atlygio.

 

Jau nekalbu apie to laiko politinį foną: nuolat reikėjo įrodinėti, kad kiekviena aikštės detalė reiškia ne tai, ką iš tikrųjų reiškia: koplytėlė prie kapinių, laisvės simbolis šaulys, demokratijos simbolis amfiteatras...

 

Todėl nenuostabu, kad būtent Saulės laikrodžio aikštėje gimė visa Sąjūdžio banga.

 

- Po dvidešimt penkerių metų vėl su Saulės mūšiu susijęs darbas. Gal šįkart kitoks konkursas ir kitokia idėja?

 

- Tai du visiškai skirtingi dalykai: Saulės laikrodžio aikštė skirta miestui, urbanizuotai teritorijai, kurioje mūsų kolektyvas pats išsirinko vietą, Jauniūnuose - jau istorikų indentifikuota konkreti mūšio vieta, neurbanizuotas landšaftas. Todėl pirmuoju atveju - projektas, skirtas Saulės miesto (Šiaulių) jubiliejaus paminėjimui, o antruoju - paties Saulės (Šiaulių) mūšio paminėjimui.

 

Man taip lėmė likimas, kad esu ir gimęs Saulės mūšio dieną - rugsėjo 23-iąją, ir kad vis ką nors kuriu šiai datai. Net įžiūriu tam tikrą dėsningumą.

 

Taigi tokių projektų autorius yra architektas, kuris turi kaip įprasminti tokį istorinį faktą, nes juk Saulės mūšis per tiek amžių mums tapo tema tam tikroms improvizacijoms, tam tikram suvokimui, apmąstymui. Tai, aišku, emocijos, bet jomis ir vadovaujasi kūrėjai, menininkai. 

 

Svarbu ir tai, kad architektai visada dirba tik su užsakovu, jie negali dirbti į stalčių, į archyvą. Architekto darbas reikalauja milžiniškų išlaidų, todėl ir atsakomybė didelė. Juk Saulės laikrodžio aikštės nepatrauksi kaip taburetės - nors kai kas įsivaizduoja, kad jei Prisikėlimo aikštėje įrengtas monumentas nepatiks ar nusibos, jį bus galima perstumti į kitą vietą. Genialiai pasakė miesto vyriausioji architektė: gal reikia perkelti į kitą vietą vadinamąsias „Kapeikas”... 

 

Pradinis Saulės mūšio memorialo konkursas, kuklus, pagal to meto galimybes, buvo paskelbtas 1994 metais - visi norėjo pažymėti mūšio vietą, nors ir svarstyta, ar tai nekonkuruos su Šiaulių Saulės laikrodžio aikšte. (Aš manau, kad tai provincialus požiūris - vietų yra Lietuvoje, mes tik mokėkime jas įsisavinti.)

 

Konkursą laimėjo architektė Virginija Taujanskienė - jai buvo pasiūlyta plėtoti šią idėją. Tačiau architektė nusprendė bendradarbiauti su manimi, todėl aš vėl sudariau kūrybinę grupę ir Virginija Taujanskienė tapo komplekso bendraautore.

 

Taigi man pasiūlė prisidėti prie šio darbo 2008 metų vasarą ir jau rugsėjo 22-ąją, Baltų vienybės dieną, laužams degant ant mašinos kapoto su Joniškio administracijos direktoriumi pasirašiau sutartį, po mėnesio pateikiau idėjinį planą, o gruodžio 23-iąją nuvežiau konkurso komisijai visą tomą brėžinių - projektą su idėjos pateikimu. Vadinasi, projektas su idėjos pateikimu buvo parengtas per tris mėnesius.

 

- O kaip atrodys šis Jauniūnų memorialas?

 

- Gavome Jauniūnuose didelius melioruotus laukus - beveik keturis hektarus, senkelį, numelioruotą Mūšą, numelioruotą Tautinio upelį, kanalą, elektros stulpus, šalia sodybą, paminklinį akmenį ir keletą ąžuoliukų. Jokio landšafto. Sklypo forma - sūrmaišis. Supernedėkinga vieta. Ir iš to reikėjo kažką sukurti.

 

Buvo galima, kaip iš pradžių sumanyta, pasodinti ąžuolų giraitę - tai irgi simbolika. Tačiau buvo iškeltas kolektyvui uždavinys padaryti taip, kad memorialas turėtų aplinką, nes be jos ir pastatas yra niekas, ir miestas. 

 

O tam reikėjo ieškoti medžiagiškumo, motyvų, formų - to, kas kompleksą padarytų ir simbolinį, ir paslaptingą, ir išskirtinį.

 

Archeologės Birutės Salatkienės Jauniūnuose atlikti archeologiniai tyrinėjimai ir jos pastaba, kad mūšio vieta buvusi pelkėta, tai yra, kad ten buvęs vanduo, man iš karto padiktavo vieną iš memorialo motyvų - vandenį. 

 

Kitų motyvų, medžiagų reikėjo gana ilgai ieškoti. (Apskritai medžiagų paieškos - tai nesibaigiantis procesas, kol nepastatai, nes kai pastatai, esi bejėgis ką nors keisti.) Ir mes radome: rūdintas metalas tinka prie mūsų rudeninės gamtos, kaip ir juodintas medis.

 

Galų gale po daugybės paieškų atsirado pagrindinė koncepcija. Dviejų kilometrų sektoriuje nuo kelio Šiauliai-Joniškis gerai apžvelgiama memorialo vieta, matosi beveik dvidešimt devynių metrų aukščio špilis, nors jis yra už kilometro nuo kelio.

 

Taigi privažiavus prie memorialo automobiliai paliekami stovėjimo aikštelėje ir einama prie vandens (kaip vieno iš Saulės mūšio dalyvių) telkinio, per kurį eina kūlgrinda (slaptas mūsų protėvių kelias), ją perėję (sakralinis apsivalymas) patenkama į tariamąjį mūšio lauką - aikštę su monumentu-špiliumi, tada - prie piliakalnio (ant tokių lietuviai degino laužus) su jame esančia ekspozicijų apie Lietuvoje vykusius mūšius erdve. Kitapus memorialinis parkas su senuoju paminkliniu akmeniu sudaro komplekso gyvastį.  

 

Tai toks turėtų būti Saulės mūšio memorialo sakralinis laukas: vanduo, smailė-bokštas, kūlgrinda, piliakalnis, parkas.

 

Manau, kad šis memorialas bus ir praktiškai panaudojamas įvairiems renginiams, nes ir neužstatyta sakralinė erdvė traukia: čia vyksta parodomosios kautynės, Baltų vienybės dienos renginiai ir pan.

 

- Kokia buvo šio Saulės mūšio memorialo kūrybinė grupė, juk ją sudarė ne tik architektai?

 

- Bendradarbiavo įvairių sričių specialistų. Dirbo melioratoriai (vanduo turi būti pratekantis ir tam tikros pastovios altitudės), apšvietimo specialistai, konstruktoriai, dendrologas parinko specialius medžius.

 

Komandoje dirbo penkiolika žmonių: aš ir architektai Viktoras Peršinas, Gediminas Tušas, skulptorius Gintautas Lukošaitis, konstruktorius Petras Valiukonis, paveldosaugininkas Robertas Zilinskas, dendrologė Dalia Statkutė, archeologė konsultantė Birutė Salatkienė, hidrologai iš Šiaulių hidroprojekto, elektrotechnikai...

 

Toks didelis darbas reikalauja didelės komandos sutelktų jėgų. 

 

- Kada kompleksas bus pradėtas statyti ir, kas įdomiausia, bus baigtas?

 

- Darbai jau pradėti pernai. O kas Saulės mūšio jubiliejui - 2011 metų rugsėjo 23-iajai - bus padaryta, priklauso nuo užsakovo. Šis objektas buvo įtrauktas į Lietuvos vardo Tūkstantmečiui skirtų objektų sąrašą, tačiau patys suprantate, kodėl buvo išbrauktas. 

 

Jau buvo išsakyta minčių projektą mažinti, trumpinti, bet paskutinėse derybose pavyko įrodyti, kad viskas gali būti įgyvendinta etapais, nes juk aš negaliu jam, savo vaikeliui, nusukinėti rankų ar dar kažko padaryti. Saulės mūšio memorialas yra visuminis produktas. 

 

Todėl šiemet, pirmajame etape, tikėtina, kad bus įrengtas vandens telkinys su atraminėmis sienutėmis, pamatai, piliakalnis su ekspozicijų patalpa, kiti žemės darbai, pasodinti medžiai, kad iki kitų metų viskas susigulėtų.

 

Vilčių, kad statyba judės ir toliau, yra: šiek tiek lėšų skirta, gal padės Europos Sąjunga, nes Saulės mūšis yra europinio lygio mūšis, kaip ir Žalgirio.