Šiaulių architektai svarsto, kas Prisikėlimo aikštei suteiktų gyvybingumo.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jorūnė DAUNORIENĖ
Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyrius tęsia diskusiją-dialogą dėl Šiaulių Prisikėlimo aikštės konkurso. Deja, antrajame architektų susitikime nepriimta jokių naujų sprendimų. Neaišku, ar tai dėl to, kad patys architektai į susirinkimus vaikšto pasyviai, ar dėl to, jog vieną veidą keičia kitas. Kaip ten bebūtų, grįžtama į pradinį tašką, kai vis dar neaišku, ar reikia priimti detaliojo plano urbanistinės koncepcijos teiginius, ar ieškoti naujos urbanistinės sąrangos.

Neranda vieningos nuomonės
„Mano manymu, miesto Savivaldybės taryba balsavo vis dėlto už pirmąjį variantą. Susitinkant su miesto bendruomene susidarė įspūdis, kad visų pagrindinis lūkestis – paprasčiausiai sutvarkyta apleista erdvė. Va, čia ir slypi problema, kad konkurso sąlygos parengtos antrajam variantui“, – savo „Facebook“ paskyroje rašo Šiaulių mieste dirbanti architektė Giedrė Mendoza.
Susitikime išryškėjo mintis, kad erdvė be „viešosios paskirties“ pastato netaps tikrai vieša ir gyva. Taip pat siūlyta atskirti srautus: automobiliai – į požemį, pėstieji – ant estakadų. Architektės nuomone, tokios idėjos buvo populiarios sovietmečiu ir yra seniai paneigtos.
„Taip, automobilius statyti kažkur reikia, bet tokį utilitarų poreikį galima spręsti įvairiais būdais. Jokios alternatyvos niekada niekas nesvarsto. Ar tikrai 100 tūkst. gyventojų mieste reikalingi viešieji parkingai su įvairiomis kitomis funkcijomis, kad tik tas požemis patrauklesnis taptų“, –svarsto G. Mendoza.
Architektė suabejojo ir viešai reiškiamais argumentais, kad aikštė per didelė – todėl negyva. Kad ji beveik Maskvos Raudonosios aikštės ar Vatikano Šv. Petro aikštės gabaritų. Anot jos, formalus erdvės nuo fasado iki fasado lyginimas yra kvailas ir paviršutiniškas. Aikštės erdvės suvokimą lemia ne pločio, ilgio ir aukščio parametrai, bet skirtinga šių aikščių istorinė urbanistinė raida, kompozicija, perimetrinio užstatymo stilistika.
Specialistė pastebėjo, kad aplinkiniai viešosios erdvės architektūrą nurašo į statybos techninio reglamento sklypo plano sprendinių lygį. Anot jų, esą svarbiausias tik šaligatvio dangos keitimas. Architektės nuomone, neteisinga manyti, kad tikras architektas tokio menko mastelio idėjoms jėgų nešvaisto.
„Aš kurį laiką mokiausi Ispanijoje. Ten ypatingas dėmesys urbanistikos studijų metu skiriamas miestovaizdžiui. O gatvėvaizdį projektuoja ne kelininkai, o architektai. Todėl negali būti net kalbos apie tik „šaligatvių dangos pakeitimą“, – teigia G. Mendoza.

Koreguoja konkurso sąlygas
Siekiant bent iš dalies legitimizuoti naujas ir radikalias idėjas, architektė siūlo į sąlygas įtraukti konkurso dalyviams spręstinus klausimus, kurie taptų rekomendacijomis bendrojo plano korektūros rengėjams.
„Juk akivaizdu, kad aikštės sprendiniais (su nauju pastatu ar be jo) negalima išspręsti fundamentaliųjų (sisteminių) miesto problemų, kaip antai, susisiekimo sistema, miesto mobilumo koncepcija, miesto centro funkcinės sudėties anomalijos ar gyventojų skaičiaus mažėjimas. Tai galbūt lūkestis, kurį gali naiviai puoselėti paprastas miestietis, bet tikrai ne profesionalas architektas“, – išskiria architektė.
Patvirtintos konkurso sąlygos bus koreguojamos ir bus nustatomi skirtingo lygio tikslai, detalizacijos laipsnis ir mastelis. Tikimasi, kad konkursas sulauks ne mažesnio dėmesio nei prieš keletą metų vykusios kūrybinės dirbtuvės.