Į „Šiaulių naujienas“ kreipėsi šiaulietis, kuris sakosi girdėjęs cikados griežimą. Jis pasakoja, kad jau kurį laiką grįžta iš darbo vėlyvą naktį ir kartą važiuojant pro naująjį viaduką jis išgirdo „dūzgiantį vabzdį, kurios garsas labai panašus į cikados, o ši įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą“.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Taigi pradėjome ieškoti siūlo galo – koks vabzdys yra cikada, kodėl ji įrašyta į Raudonąją knygą ir kokia tikimybė tokį vabzdį sutikti Šiauliuose.

Mažai tikėtina Lietuvoje išgirsti giedančiąją cikadą
Skambiname gamtininkui Vytautui Uosiui, pasakojame nutikusį įvykį. Pirmojo pokalbio metu jis iš karto pabrėžė, kad Lietuvoje cikadų labai nedaug ir, pačiam neišgirdus ir nepamačius jų, sunku komentuoti. Jeigu žmogus girdėjo garsiai griežiant cikadą, tai ji turėtų būti giedančioji, tačiau mūsų šalyje tokių lyg ir nėra, o pati žinomiausia ir dažniausiai mūsų apylinkėse sutinkama – putinė cikada.
„Jos putas leidžia ant gluosnių, ypač prie kūdrų arba ant karklų pamiškėse. Putos panašios į seiles – būna, kad vėjas uždrebia tų seilių ant galvos ar kitos kūno vietos ir žmonės labai nepatenkinti lieka. O ten iš tikrųjų yra jų lizdai, tose putose yra kiaušinėliai padėti. Tačiau apie grojimą čia Lietuvoje man neteko girdėti, kad jos taip griežtų kaip, pavyzdžiui, Brazilijoje – ten cikadų yra gyvas galas ir rūšių daugybė“, – pasakoja V. Uosis.
Tuoj pat jis priduria, kad arti giedančios cikados nepastovėsi – iš karto bėgsi šalin, nes jos labai garsiai gieda. Jis pasakoja, kad cikados garsas labai panašus į žiogo svirpimą, bet kiekviena cikados rūšis turi savo atskirą individualų balsą. Kai kurių skleidžiamas garsas netgi panašus į plaktuko kalimą.
„Cikadų išvaizda labai įdomi, nemoku net nupasakoti, reikia pamatyti arba nuotraukas, arba piešinius. Toks vabzdys – trumpas, storas ir su kupra. Jų vystymosi ciklas yra labai įdomus. Jos išsineria panašiai kaip mūsų laumžirgiai neriasi. Būna tokie antplūdžiai, kada jų poravimasis vyksta, po to išlindimas iš tų vietų, kur jie ruošėsi išsinerti, lipa ant šakų, ant medžių masiškai. Tačiau tropikuose, ne pas mus“, – aiškina gamtininkas.
Pas mus gyvena kelios rūšys cikadų, tačiau jos labai mažytės ir smulkios, tad kažin ar jos galėtų traukti skardžią giesmę.
„Nebent gal kas laiko nelaisvėje – dabar visokiausių gyvių liaudis turi, tai gali būti pabėgusi. Štai medvarlės, gyvenusios prieš daugelį metų Lietuvoje ir visiškai išnykusios, kvaksi įdomiai į medžius įlipusios. Yra taip buvę, kad žmogus parsivežė iš kažkur ir paleido čia Lietuvoje. Tada išgirsta žmonės ir sako, kad jų yra. Bet kad jos yra parvežtos, tai niekas nežino. Su cikadomis bijau, kad taip ir gali būti“, – kelia pirmąją hipotezę gamtininkas.
Kitas variantas – galbūt žmogus galėjo išgirsti tokį paukštelį, kurio pavadinimas žiogelis. Žmonės net nežino, kad Lietuvoje tokių paukštelių yra, o jų skleidžiamas garsas labai panašus į žiogo, visiškai toks pat. Taigi negalima garantuoti, jog žmogus girdėjo cikados garsą.

Lietuvos raudonojoje knygoje – kalninė cikada
Paklausus, ar cikada įtraukta į Raudonąją knygą, V. Uosis sako, kad reikėtų patikrinti. Taigi po kelių valandų skambiname gamtininkui antrąjį kartą.
Pasirodo, Lietuvoje yra viena reta cikadų rūšis, įtraukta į Raudonąją knygą – tai kalninė cikada. Lietuvoje ji saugoma nuo 2000 metų, o yra paplitusi Vidurio ir Pietų Europoje, Kaukaze ir Pietų Urale – toks yra šios cikados arialas.
Lietuvoje yra tiktai dvi vietos, kur jų buvo rasta – Jiesios kraštovaizdžio draustinyje ir Nemuno pakrantėje žemiau Kauno. Ketvirtajame dešimtmetyje kalninė cikada taipogi buvo aptikta Vilniuje. Kalninė cikada priklauso trečiajai kategorijai, jos statusas R, o tai reiškia, jog tai labai retas vabzdys Lietuvos apylinkėse.
„Būtent šita cikada yra priskiriama giedančiųjų cikadų šeimai, tik deja, apie jos balsą aš jokių duomenų neturiu. Yra galimybė, kad žmogus girdėjo kalninę cikadą“, – svarsto V. Uosis.
Jis pasakoja, kad kalninių cikadų buveinė – tai molingi, atviri, sausi, gerai saulės šildomi pietinės ekspozicijos šlaitai. Taigi, jeigu ten buvo šlaitas, apaugęs žole ir pavieniais medžiais, krūmais, tai visai tikėtina, jog tikrai galėjo griežti kalninė cikada.
„Jeigu asmuo, išgirdęs šį vabzdį domisi tokiais dalykais, tai galbūt jis čia ir pataikė. Bet kaip ji čia galėjo atsirasti? Labai sunku pasakyti – gal kartais su žemėmis buvo atvežta. Jos lervos vystosi žemėje ir kai pylimus darė, tai gal ir pakabino su žemėmis – ką čia gali žinoti dabar. Galbūt lervą atvežė, tai taip ir atsirado ji Šiauliuose. Kalninių cikadų vystymasis trunka 4 – 6 metus, tiek laiko jos vystosi žemėje, maitinasi įvairių augalų šaknimis, o suaugę vabzdžiai pasirodo gegužės pabaigoje, birželio pradžioje ir jie gyvena tik apie 20 dienų“, – aiškina V. Uosis.
Taigi visko gali būti, kad Šiauliuose netikėtai atsidūrė kalninė cikada – juk ir į laiką pataikyta. Be to, V. Uosis pastebi, kad cikados griežia nakties metu – šie faktai taip pat sutampa. Tačiau tvirtai teigti, jog ten buvo kalninė cikada vis tik negalime, tačiau tokia galimybė tikėtina.