Zita KATKIENĖ
Kiek šiandien yra tėvų, kurie ranką prie širdies pridėję gali pasakyti, jog jie dėl savo vaiko yra tikrai ramūs. Nes jie puikiai žino, kad jo vaikas niekada neįvykdys nieko neteisėto, pagaliau, kad su jo vaiku niekas nepasielgs neteisėtai ar net žiauriai.
Priežasčių tam, kad nebepajėgiama būti gerais tėvais, kurių vaikai su šviesa iš namų išeina ir su šviesa grįžta, toli ieškoti nereikia. Kartais net atrodo, jog valstybės vadovai daro viską, kad tik tėvai negalėtų tinkamai prižiūrėti savo vaikų...
Mieste, o ir visoje šalyje, katastrofiškai daugėja tėvų, kurie... patys nebūna namuose. Nei dieną, nei naktį. Nes jie, tėvai, gyvendami savo šalyje ir savo namuose, ir, žinoma, kas vakarą grįždami į savo namus, nepajėgtų išlaikyti ne tik savęs, bet ir savo vaiko. Nes savo mieste ar kaime jis liko be darbo ir pragyvenimo šaltinio.
Tėvai – abu ar po vieną, išvažiuoja į tolimas ir artimesnes šalis darbo ieškoti. Tada, kai penki vaikai buvo atvežti į vaikų globos įstaigas, jų mama girtavo, o tėvas – dirbo svečioje šalyje.
Tada, kai paauglę tvirkino, prievartavo, o gal net ir nužudė, tėvai dirbo užsienyje, o dukterimi rūpinosi močiutė, teta, kaimynė...
Per metus per 110 vaikų suteikiama globa tėvų prašymu. Nes tėvai išvažiuoja ieškoti darbo ir, žinoma, galimybės išgyventi, o vaikai lieka namuose. Su močiutėmis ir seneliais, su tetomis ir kaimynėmis, su šeimos draugais. Vaiko teisių gynėjai pastebi, jog tėvai, pirmą kartą rašydami prašymą patvirtinti jų vaikui globą, visada sako – laikinai, kol darbą susiras, kol įsikurs.
Atėjo vasara, tėvai, dirbę užsieniuose, grįžta atostogų. Vaikai, aišku, viliasi, jog dabar juos išsiveš drauge. Deja, dauguma atvyksta į Vaiko teisių apsaugos skyrių ne leidimo išsivežti vaiką drauge, bet... pratęsti globą. Tarsi vaikas jam neberūpėtų. Ir tada jau tampa nebeaišku, kas čia kaltas: ar tėvai jaučiasi saugiau, kai jų atžala lieka už šimtų kilometrų, ar ir svečioje šalyje... sunku būti tėvais.
Kas atlygins už tas kančias, kurias išgyvena vaikai ir tėvai, ilgam išsiskiriantys dėl to, kad sava šalis jiems negarantuoja galimybės išgyventi, o tuo pačiu ir galimybės rūpintis savo vaikais, kai sava valstybė it pamotė veja iš namų?
O tie, kurie liko savo šalyje, ar jiems garantuota galimybė... būti gerais tėvais? Panašiau, jog valstybė daro viską, kad tokių galimybių būtų vis mažiau. Valstybė, ieškodama būdų, kaip išbristi iš krizės, karpė socialines išmokas, skirtas vaikus auginantiems tėvams. Taip sumažėjo ne tik išmokos, skirtos vaiko auginimo atostogose esantiems tėvams, bet nubyrėjo ir vaiko pinigai. Ar geriau augti vaikui, kai jo tėvai – skursta?
Tokiose šeimose ne tik daugiau pykčio, kurį tėvai neretai išlieja ant vaikų. Ko verta istorija, kai abiem tėvams vienu metu apribojamos tėvystės teisės, nes abu jie pateko už grotų. Nes jų namuose rasta narkotikų. Nusikalstamą kelią pasirinkę tėvai svajojo garantuoti savo atžalai aprūpintą ir saugią vaikystę?
O gal, jie, šiandieniniai tėvai, nebejaučia ribos tarp nusikalstamo ir teisėto gyvenimo. Nes užaugę ir susiformavę aplinkoje, kurios valdžioje – nusikaltėliai, vagys, korumpuoti... Nespėja nutilti vienas skandalas apie pedofilą prokurorą, o jau Seimo narys dvigubai viršija greitį, ministras pabėga iš avarijos vietos, kitas geria darbe ar ima kyšius...
Pagaliau, kaip jaustis jaunam tėvui ir motinai, visą dieną praleidusiam darbe, o mėnesio pabaigoje gavusiam minimalų atlygį, kai žino, kad Seimo nariui ir devynių tūkstančių – maža. Juolab, kad jis darbo metu spėja ir šokti, ir dainuoti, ir pas mergas nuvažiuoti... Ir slėptis nuo nieko nereikia – viešumas ir skandalai padeda būti populiariam, žinomam.
Tad ir kyla klausimas: koks tėvas geras šiandieninio vaiko akimis. Ar jam geras tas, kuris pats sąžiningai dirba ir jį, savo vaiką, prie darbo spaudžia. Ar geras tėvas šiandien tas, kuris nemoka sukti greito verslo ir lengvai uždirbti pinigų? Matydamas, kaip „sukasi“ kaimynas, savo vargstančiam ir sunkiai dirbančiam tėvui šiandien vaikas nejaus didelės pagarbos. „Dirbk darbą, nesiimk biznio“, - mokė tėvai savo atžalas prieš 3-4 dešimtmečius. Šiandieniniai tėvai jau to vaikų nemoko. Šiandieniniai padeda savo atžaloms parduoti vogtus telefonus... Kuo užaugęs bus vaikas, kuris drauge su tėvais važiuoja automobiliu, kuriame vežamos kontrabandinės cigaretės...
Tiesa, kad tėvai dažniausiai stengiasi duoti savo vaikui tai, ko patys negavo vaikystėje. Vieni perka drabužius ir saldumynas, kiti veda į muzikos mokyklą ar savo mėgiamo sporto treniruotes. O kitas tėvelis, kuris vaikystėje turėjo miegoti tamsiame ir tyliame kambaryje, kuriame jausdavo didžiulę baimę ir laukė nesulaukė, kol į kambarį užsuks mamytė ar tėvelis ir paseks jam pasaką, pats užaugęs visada seka pasakas. Tik jo pasakos – pilnos pabaisų, žiaurių įvykių. „Tu nebijok, juk čia – išgalvota“, - ramina tėtis iš baimės drebančią savo atžalą ir jau nebesupranta, kad sunkiais savo vaikystės išgyvenimais dalijasi su savo vaiku, nors labai norėjo jam suteikti tai, ko pats neturėjo – tėviškos rankos, pasakos, šilto pabučiavimo prieš miegą.
Ar ateis kada diena, kai tėvai nebus ekonominiai pabėgėliai, krizės aukos, valdžios apgautieji? Ar dar ateis diena, kai valdžioje esantiems ims rūpėti tėvai ir jų vaikai. Tie, kurie savo šalyje jaučiasi it našlaičiai. Ir ne tik todėl, kat tėvai vienus paliko, bet ir dėl to, kad valstybė it pamotė išvijo jų tėvus iš namų.
