Asta VOLKOVAITĖ

Kaip numarinti alkį nebeturint kelių litų duonai? „Smaugiant“ nemokėtoms sąskaitoms už komunalinius patarnavimus ir kitus mokestinius įsipareigojimus galimybė nemokamai papietauti - tikras išsigelbėjimas. Paaiškėjo, kad mieste dar esama tokių vietų, kur einant nemokamų pietų net nereikia parodyti asmens dokumento. „Šiaulių naujienų" žurnalistės atliktas eksperimentas ne tik padėjo tuo įsitikinti, bet ir parodė – nors vien iš nemokamų pietų neišgyvensi, bet keliasdešimt litų sutaupyti galima.

 

 

Stoties gatvėje įsikūrusiame Socialinės paramos centre esanti Labdaros valgykla pastaruoju metu sulaukia vis daugiau išalkusių varguolių.  Jos darbuotojai pastebėjo, kad čia ne tik užsuka benamiai, iš skurdžių pašalpų gyvenantieji, jaunos šeimos su mažyliais, bet neretai lankosi ir buvę verslininkai.

 

Jei nėra baimės užsikrėsti tuberkulioze, pasigauti kokią kitą ligą ir gėdos jausmo sėdėti šalia ne tik sunkiai besiverčiančių žmonių, bet ir prasmirdusių, gal net utėlėtų piliečių, čia galima užsukti nemokamų pietų. Apie 12 valandą maitinami talonų neturintys žmonės.  Valgyklos darbuotojai teigia, kad pietų ateinančiųjų neprašo asmens dokumentų – asmenybė „nustatoma“ pasirašius specialiame žurnale ir nurodžius savo gyvenamąją vietą. „Šiaulių naujienų” žurnalistė nutarė pati išmėginti už dyką duodamų pietų skonį. 

 

 

Tyrimo dieną be talonų valgančių bedalių laukė ryžių košė su tarkuotomis morkomis ir keliais plaukiojančiais makaronais, kelios duonos riekelės bei vaistažolių arbata. Alkstančiųjų tądien buvo nemažai –  vieniems srebiant košę, prie įėjimo rūkė gal dešimtis acetonu ar panašiu kvapu atsiduodančių žmonių, dar pora atrodė gana padoriai apsirengę.

 

Apie puskilogramis patiekalo nors ir nepriminė įprastos ryžių košės skonio – ryžiai pervirę, jokių prieskonių nerasi, bet neišrankiam šiauliečiui – valgoma. Tie, kurie mokyklų valgyklose popiet palikdavo tik tuščią lėkštę – išalkusiam pats tas. Srebiant košę jautėsi, kad vietoj sviesto greičiausiai šliūkštelėta aliejaus. Po paskutinio šaukšto gurkštelėjus arbatos, skrandyje kiek pasijuto riebumas. Sotumas buvo gana apgaulingas – puskilogramis pliurzės skrandį užkimšo neilgam: skrandis pradėjo groti maršus po pusantros valandos.

 

Šiuo atveju greitai praalkusieji turi dar vieną pasirinkimą: Kražių gatvėje galima gauti nemokamos sriubos. Tereikia nusinešti tik tuščią stiklainį. Kiek nuo tokios sriubos būsi sotus, neaišku. Beje, penktadienį varguoliai turėtų kaip reikiant prisikirsti, nes savaitgaliais nemokamų pietų negausi nei Labdaros valgykloje, nei sriubos Kražių gatvėje.

 

 

Šiaulių miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Ritos Blauzdavičienės pateiktais duomenimis, Socialinių paslaugų centro valgykloje varguolių maitinimas vyksta tris kartus per dieną. 11 valandą pusšimtis lankytojų maitinami iš Savivaldybės biudžeto. (Pietų su talonais vertė – apie puspenkto lito). Į šiuos pietus įeina pirmas ir antras patiekalai, o be arbatos bei duonos dar gali būti ir bandelė.

 

Praėjus valandai nuo 80 iki šimto lankytojų gali užkrimsti iš labdaros paramos fondo „Laisvės vartai" teikiamų lėšų. Šie pietūs įvertinti 1,35 lito.(Juos degustavo ir šių eilučių autorė).

 

Dar pusšimčiu bedalių pietumis tose pačiose Labdaros valgyklos patalpose pasirūpina krišnaitų bendruomenė. (Šiais pietumis labiausiai liks patenkinti užkietėję vegetarai, nes patiekaluose mėsos niekada nerasi,  - aut. past.).

 

 

525 litai – tokios didžiausios vieno šeimos nario pajamos turėtų būti, jei tikimasi gauti nemokamus maisto paketus. Su maisto talonais, leidžiančiais nemokamai pietauti, žmonių pajamos, panašu, gali būti gal net didesnės – kaip „Šiaulių  naujienoms” nurodė R. Blauzdavičienė, Paramos teikimo komisija kiekvieną atvejį svarsto individualiai.

 

Tiesa, Stoties gatvėje esantis Socialinės paramos centras gali būti išsigelbėjimas ne tik alkstantiems – čia galima maždaug kartą per savaitę užsukti išsimaudyti bei gauti nemokamų drabužių. Labdaros valgyklos darbuotojai užsiminė, kad čia teikiamos ir plaukų kirpimo paslaugos: paramos centro darbuotojai pasirūpina, kad benamiai bent trumpam nevaikščiotų utėlėti ir plikai nuskuta galvas.

 

 

Ne utėlėtomis galvomis, bet alkanais benamiais mieste pradėjo rūpintis ir iniciatyvus šiaulietis Ignas Radžvilas. Vytauto gatvės 108-ojo namo kieme jis pastatė medinę spintelę. „Yra žmonių, kurie dar gerą maistą išmeta į atliekų konteinerį. Kam mesti, jeigu galima alkanam atiduoti”, - klausia šiaulietis, iš pradžių pats ant spintelės palikęs duonos ir druskos. I. Radžvilas sako, kad greitai kai kurie kaimynai pasekė jo pavyzdžiu – ant spintelės atsirado ne tik sulos, bet ir vertingų maisto produktų.

 

„Galvoju ne tik pageidavimų knygą ant stalo palikti, bet ir šalia spintelės pavėsinę pastatyti”, - apie naujas idėjas prasitaria iniciatyvus šiaulietis. Gali būti, kad ne visi benamių norai bus suprasti - šalia spintelės rytą besisukioję du dar visai jauni vyrai, pirma užmetę akį į konteinerius, paprašė cigaretės. Visgi I. Radžvilo idėją abu vyrai išvien pasveikino. „Tokios mieste dar nesame matę”, - šypsodamiesi ir neslėpdami išretėjusių dantų atsakė vyrai.

 

Tie, kuriems nepatraukli Vytauto gatvėje išdygusi spintelė, be nemokamų pietų paramos maisto produktais gali ieškoti kitur. Tokią pagalbą teikia Labdaros ir paramos fondas „Pagalbos sparnai” (labiausiai kreipiamas dėmesys į studentus ir kitus sunkiai gyvenančius jaunus žmones, – aut. past.), Rėkyvoje veikiantis Labdaros ir paramos fondas „Saulės vaivorykštė” (parama maisto produktais teikiama daugiau rėkyviškiams, kurių mėnesio pajamos neviršija 700 litų). Čia pagalbos ieško ir pensininkai. 

 

O gausios šeimos, turinčios teisę gauti socialinę paramą, jau gali kreiptis į Gausių šeimų bendrijos pirmininkę Vidą Bružienę. Sunkiai besiverčiančių gausių šeimų tėvai laukiami Aušros alėjos 13-ajame pastate dvi dienas per savaitę.

 

Šiandien mieste valgyklų varguoliams galėjo būti ir daugiau - Labdaros ir paramos fondo „Pagalbos sparnai” koordinatorė Janina Gečienė prieš kelerius metus norėjo mieste varguoliams atidaryti valgyklą. Tikėdamasi gauti patalpas jai įrengti kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę. Deja, kilni J. Gečienės idėja liko neįgyvendinta ne dėl jos pačios kaltės – valdininkai atsakė jai patalpų valgyklai neturintys.