Praėjusią savaitę pagaliau paaiškėjo, kodėl mes, paprasta liaudis, nesuprantame kai kurių valdžios ar teisingumo struktūrų sprendimų. Piktinamės, burbam, bambam, burnojam... Pagaliau paaiškėjo, kad tai darome tik todėl, kad esame buki neišmanėliai, nesuprantantys pagrindinio sprendimų priėmimo principo. Kantrybės, tuoj jį jums atskleisiu ir tada pagaliau suprasime tai, kuo iki šiol nuoširdžiai piktindavomės.
Tą valdiškų sprendimų priėmimo bendrą vardiklį praėjusią savaitę netikėtai atskleidė... Kelmės rajono apylinkės teismo teisėja, skyrusi kardomąsias priemones Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro papirkimo skandalo dalyviams. O ypač vienam iš jų – buvusiam Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato viršininkui Vidui Maigiui, kuris dabar įtariamas kurstymu papirkti prokurorą.
Bet pradėkime viską nuo pradžių. Jau prieš teismo posėdį buvo koktu žiūrėti, kaip buvusiam policijos viršininkui nenaudodami muilo bandė prisigerinti Kelmės policijos pareigūnai, kurie teisme įsijautė į šeimininkų vaidmenį ir elgėsi taip, tarsi teisman būtų ruošiamasi atvesdinti ne įtariamuosius papirkimo byloje, bet kažkokius įslaptintus liudytojus, žinančius ypač svarbias valstybės paslaptis. Policininkai uždangstė teismo salės langus, ir pasistengė padaryti viską, kad žurnalistai negalėtų nufilmuoti ar nufotografuoti teismo salėn vedamų įtariamųjų.
Nežinia, ar policininkai iš didelės meilės buvusiam savo bosui, ar kieno nors paprašyti taip elgėsi, tačiau tik po to, kai teismo pirmininkui „akis išdraskė“ vienas šalies dienraščio žurnalistas, policijos pajėgos buvo skubiai atšauktos.
Neteko girdėti, kad Šiaulių apskrities policijos valdžia dėl tokio policininkų elgesio būtų pradėjusi tarnybinį patikrinimą ir principingai nubaudusi tuos, kurie darbo metu ne nusikaltėlius gaudė, bet įtariamuosius nuo žurnalistų slėpė. Priešingu atveju policijos trubadūras – atstovė spaudai Gailutė Smagriūnienė - jau tikrai būtų išplatinusi pranešimą ir informavusi apie tai, kaip griežtai jos šefas „nuskausmino“ policininkus, darbo valandomis užsiimančius „popamokine“ veikla. Tačiau tokio pranešimo nebuvo.
Ką visa tai galėtų reikšti? Susidaro nuomonė, kad Šiaulių apskrities policijos viršininkas Egidijus Lapinskas teigiamai vertina Kelmės pareigūnų užsiėmimą – sergėti nuo spaudos akių į teismo salę vesdinamus įtariamuosius, o ypatingai - vieną iš jų. Neduok Dieve, dar nufotografuos žurnalistas į teismo salę vesdinamą buvusį policijos viršininką Vidą Maigį su antrankiais! Baisiau ir būti negali, visuomenė to policijai tikrai neatleistų. Juk mes, paprasta liaudis, iš policijos labiausiai tikimės, kad ji apsaugotų poną Maigį nuo paparacų fotoobjektyvo. O Egidijaus Lapinsko vadovaujama apskrities policija tarnauja liaudžiai: jei tauta nori apsaugoti V. Maigį nuo žurnalistų, tai įtariamasis ir bus apsaugotas. Tautos noras – E. Lapinskui įsakymas. Šaunuolis! Vyrs!
Bet po policijos pareigūnų įžangos atėjo metas lemtingajam momentui, kai Kelmės rajono apylinkės teismo teisėja atskleidė tai, ko iki šiol nesupratome. O buvo taip: prokuroras paprašė visiems įtariamiesiems skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir kartą per savaitę registruotis policijoje. Nė vienas iš įtariamųjų neparodė didelio noro minti policijos slenkstį, tačiau ypatingai tam ir nesipriešino. Užtat buvęs policijos viršininkas Vidas Maigys kažkodėl nepanoro bent trumpam užsukti į buvusią savo darbovietę. Ir ėmė aiškinti, kad jeigu būtų priverstas ten vaikščioti, pajustų psichologinį diskomfortą ar kažką panašaus.
Neaišku, kodėl žmogus taip nenori užeiti į savo buvusią darbovietę, juk jeigu buvai sąžiningas su pavaldiniais ir padoriai su jais elgeisi, tai jie išskėstomis rankomis sutiks. Gal dar ir kavutės užplikys. Juk karūna dėl to nenukris. Bet išeitų, kad teismas tam ir yra, kad priiminėtų tokias nutartis bei sprendimus, dėl kurių įtariamieji ir kaltinamieji nepajustų psichologinio diskomforto. Teisėjos nutarimas ponui įtariamajam Vidui Maigiui turėjo suteikti psichologinį komfortą – jam leista policijoje nesiregistruoti.
Logiškai mąstant, ir kiti teismų sprendimai dabar turės būti priiminėjami taip, kad įtariamieji ar kaltinamieji nejustų psichologinio diskomforto. Pavyzdžiui, žmogžudys gali paprašyti neuždaryti jo už grotų, nes ten būdamas jis visą laiką jaus psichologinį diskomfortą. Ir kas tada? Precedentas, kaip elgtis tokiu atveju, jau sukurtas.
Tas teismo posėdis iš karto plačiau atvėrė akis. Pažvelkime, o kokiu principu remdamasi sprendimus priiminėja miesto valdžia? Tuo pačiu – kad nejaustų psichologinio diskomforto. Pavyzdžiui, užsimota uždaryti mokyklas, iš darbo bus atleidžiami šimtai žmonių. Bet kai valdžiai pasiūloma panaikinti bent po vieną vicemero ir administracijos direktoriaus pavaduotojo etatą ir solidariai taupyti, pasiūlymas lieka neišgirstas. Juk negalima atleisti nė vienos vicemerės: abi gražios ir protingos, o atleistos pajustų psichologinį diskomfortą. Na jau ne! Tai gal bent vieną direktoriaus pavaduotoją? Bet juk abu vyrai baisiai reikalingi Savivaldybei. Atleisk tokį – tai juk iš karto žmogus pajus žiaurų psichologinį diskomfortą. O gal galėtų valdžia bent jau pati sau ir Savivaldybės skyrių vedėjams algas susimažinti, juk ir šalies žiniasklaida jau pranešė, kad jos didžiausios šalyje? Negalima mažinti. Nes tada bus diskomfortas – masinis ir psichologinis. Va taip va.
Naivuoliai dar paklaustų: „O tai kaip su uždaromų mokinių vaikais? Ar jie nepajus psichologinio diskomforto? Ar atleidžiami mokytojai jausis komfortabiliai likę be darbo?“ Kvaili klausimai. Negi dar nesupratote, kad psichologinis komfortas – ne „kožnam pabožnam“, o tik išrinktiesiems.
Juk net ir asilui aišku, kad atleidus iš darbo tūkstantį žmonių, biudžeto pajamos dar labiau sumažės: atleidžiamiesiems reikės mokėti išeitines kompensacijas, o kai jie nebegaus atlyginimų, biudžeto nebepasieks ir pajamų mokestis, darbo neradusiems atleistiesiems pašalpas turės mokėti Darbo birža, nebeturėdami pajamų ir neišgalėdami susimokėti už šildymą žmonės prašys kompensacijų... Sekant tokiu principu, kitąmet reikės ir vėl atleisti tūkstantį žmonių, nes biudžete ir vėl trūks pinigų. Ir taip kasmet, kol bus atleisti visi, išskyrus Savivaldybės ponus...
Ir klausimas pabaigai: ar galima priversti besmegenį mąstyti? Velniai žino, nes Šiaulių universiteto mokslininkai to dar neištyrė. Bet aišku viena - besmegenis mąstydamas jaustų didžiulį psichologinį diskomfortą.
