Romualdas BALIUTAVIČIUS

Paauglystėje skaitytos knygos herojus kapitonas Vrungelis kalbėjo maždaug šitaip: „Kaip pavadinsi laivą, taip jis ir plauks”. Kitaip tariant, pavadink albatrosu, ir jis išdidžiai grumsis su vėjais. Pavadink gelda, plauks kaip gelda ir gelmėn nugarmės kaip tikra gelda. Nežinau, ar medinė gelda skęsta (niekad to nesu matęs), tačiau nesikabinkime prie žodžių...

Sakoma, kad vardas turi įtakos ir žmogaus likimui. Pakrikštyk kūdikėlį Gediminu, užaugęs drąsiai ners į Seimo rinkimų kovas arba bent jau kokį uab'ą įkurs susapnavęs ant Salduvės kiauksinčią geležinę V. Purono lapę.

Vardai ir simboliai, mano giliu įsitikinimu, turi didelės reikšmės dargi tautos likimui ir išlikimui. Kuris čia mokykloje nesididžiavome savo garsiais kunigaikščiais, arklius girdžiusiais Juodojoje jūroje? Bet ar visi šlovingosios praeities didžiavyriai yra mums sektinas pavyzdys? Kažin. Štai kad ir Jogaila. Gerai įsiklausykite į vardo skambesį: Jo-gaila. Ir iš tikrųjų: manoma, jog Krėvoje Jogaila nugalabijo didįjį kunigaikštį Kęstutį. O savo širdies reikalus susiejęs su Lenkijos karaliene Jadvyga, tapo Lenkijos karaliumi, tačiau buvo priverstas nuolaidžiauti lenkų didikams... Ir jo gaila, ir lietuvių, kurie, matyt, jau nuo tada genų keliu vis perima tokią netikusią šlėktišką savybę – keliaklūpsčiavimą prieš stipresnįjį bei išdidų požiūrį į „runkelius”.

Šiandien turime valdžioje sočiai ir Kęstučių, ir Vytautų, ir Gediminų, tik kad jie gėdą tautai daro, o prieš daug šimtmečių gyvenusieji jų bendravardžiai tokius „didžiavyrius” turgaus aikštėje ant kuolų susodintų kaip apsišaukėlius. Kaip tu gali vesti tautą, jeigu tik savo kapšą svetimo gero prikimšti tenori?

Seniai nuvalkiotas kitas Lietuvos simbolis – gintaras. Kas antras trečias viešas renginys pavadinime būtinai turės „gintaro” prieskonį. Net jeigu vyktų nacionalinis bulių kastravimo čempionatas, jo pavadinimas greičiausia būtų „Gintarinis kastratas” ar pan. Gal todėl kiekvieniems rinkimams po naują partiją įsteigiančios „gintarinės ledės” nėra labai populiarios šiandienos Lietuvoje...

Cepelinai – dar vienas lietuviškumo simbolis, kuriuo seniai gąsdiname atvykstančius užsieniečius. Ir vėlgi: žodyje užkoduota neigiama energetika, verčianti nieko neįtariančius užsieniečių skrandžius sustoti, kad nei „angliukės”, nei rimtesni vaistiniai preparatai nelabai ką tepadeda. Merių ir Džonų, Francų ir Džulijų skrandeliai išsiviepia kaip besileidžiantis garsusis orlaivis – cepelinas „Hindenburgas”. Po to aniems ir anoms lietuviška virtuvė asocijuojasi su siaubo filmais, kurių herojais tapo jie patys. Didelė, oi, didelė simbolių įtaka!

Ženkime toliau. Kiti du lietuvius apibūdinantys „raktiniai” žodeliai - bulvės ir kiauliena. Jau seniai žinoma: esi tas, ką valgai. Gal todėl dažno tėvynainio(-ės) figūra kaip bulvės – t. y. jokios figūros. O kad prisišveitę kiaulienos tampame tingūs tiek, kad beišgalime tik krėsti visokias kiaulystes kaimynams, irgi seniai vieša paslaptis. Ir šitos kiaulienos savyje turime tiek daug, kad nebežinome, kur ją bedėti. Kaimynas pakiša kiaulę kaimynui, bendradarbis savo kolegai, draugas – draugui, vienas seimūnas – kitam, Seimas - tautai, tauta... Gražu pažiūrėti: pats tikriausias nacionalinis žaidimas „Žiedo dalijimas”. Tiksliau - kiaulės dalijimas.

Kiti tautiniai simboliai – gandras ir rūta. Gandras – nacionalinis paukštis, tačiau, savo nelaimei, jis dar simbolizuoja ir šeimynos padidėjimą... Ar ne todėl nemažą rezonansą visuomenėje sukėlė šilutiškio ir kauniškio iššaudyti gandrai – skirtingu metu ir skirtingose vietose? Na, jeigu žmogus nenori tapti daugiavaikės šeimos galva – dar ne to prisigalvos ir, matyt, nieko čia nepadarysi...

Poeto Maironio apdainuota ir mūsų močiučių epochoje tyrumą mergelių simbolizavusi rūta žalioji dabar daug kam šypseną kelią. Ir kuris čia kauštelėjęs muzikantas prikeltuvių rytmetį, gausiems sveteliams pritariant, nepadainuos ar ko nors „nepablevyzgos” šita tema? Matyt, ne veltui Biblijoje parašyta, jog lūpos kalba tai, kuo pertekusi širdis...

Mėgsta lietuvaičiai simboliką, oi mėgsta! Štai žila senutė „simboliškai” kiša daktarėlio kišenėn savo kelerių metų santaupas, kad tas ją gydytų ne simboliškai... Daktarėlis dedasi nematąs ir noriai priima simbolinę dovaną. Neimtų, bet kad jo atlyginimas irgi tik simbolinis... Valstybė daugiau nemoka, nes neturi: dalį iždo lėšų turi skirti abejotinos svarbos tautinių simbolių, tokių, kaip Valdovų rūmai, atstatymui. Valdantieji kratosi net minties apie simbolinius atlyginimus: norime tokių, kaip ir dera europiečiams! Oho! Ir gauna. O kai galo su galu nesudurianti tauta eilinį kartą pradeda aimanuoti dėl visai ne simbolinių – kuro, šildymo, vaistų ir maisto kainų, išgirsta, jog taip, girdi, yra visoje Europoje - nėra ko čia skųstis. Ir taip pasakėlė be galo...

Neseniai pasibaigęs Europos vyrų krepšinio čempionatas dar kartą parodė lietuvių prieraišumą tautinei simbolikai, kurį su dideliu uolumu kurstė šalikų ir kepurėlių, marškinių ir vėliavėlių gamintojai. Teko matyti mieste važinėjančius lengvuosius automobilius, papuoštus net keliomis trispalvėmis bei tautinių spalvų „kojinėmis” ant veidrodėlių. Taip anuomet per valstybės šventes būdavo apkarstomi į paradą riedantys miesto įmonių sunkvežimiai. Neabejotina, jeigu gamintojai būtų sumąstę čempionatui pasiūti specialias tautines įmautes mašinų duslintuvams, fanatai būtų išpirkę ir jas. Tačiau vieną dieną visa tai kažkur prapuolė - koją nacionalinei rinktinei pakišo neapdairiai išrinktas čempionato simbolis. Iš tiesų, būtų buvę keista, jeigu tas „cibulis” Amberis neštų sėkmę lietuviams. Bent jau todėl, kad „amber” - ne lietuviškas – angliškas žodis, reiškiantis gintarą. Štai todėl rusai ir iškovojo trečiąją vietą čempionate, nes jų gintaro atsargos Karaliaučiaus srityje nepalyginti didesnės už mūsų, kurias retsykiais į krantą pažeria įdūkusi Baltija. O aštrų maistą vertinantiems pietiečiams ispanams ir prancūzams „cibulis” atitinkamai atnešė pirmąją ir antrąją vietas. Dargi Makedonijai, kurią irgi galima priskirti prie Pietų Europos valstybių, „cibuliukas” buvo kur kas palankesnis negu lietuviams. Kaip ir reikėjo tikėtis, svogūną primenantis čempionato talismanas šeimininkams lėmė tik kuklią penktąją vietą ir krepšininkų bei sirgalių ašaras, kadangi visa tai buvo „užprogramuota” simboliniame lygmenyje ir jau nuo pat pradžių. Kadangi žalių svogūnų lietuviai valgo nedaug, dažniausiai tik su kiaulienos šašlykais.