Apie savo tėvus – įžymūs šiauliečiai

06-05-2015 01

Rytoj – Tėvo diena. Visai neseniai – tik 2009 metais – Lietuvoje oficialiai pripažinta ši šventė jau tampa gražia nauja tradicija pagerbti savo tėčius. Juk tai dar viena proga vienaip ar kitaip susitikti su savo tėvais ir apmąstyti, kokią įtaką jie padarė vaikų gyvenimams. Tad pakalbinome keletą žymių šiauliečių, kad pasakotų apie savo tėčius – kokie jie buvo, ko išmokė ir kokias jų savybes paveldėjo.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Akvilė PUŠINSKAITĖ

Aurimas apie tėvą Antaną Lanką
Sportininkai Aurimas ir Antanas Lankai abu atidavę savo širdis baidarėms. A. Lanko tėtis dirba treneriu, treniruoja ir savo sūnų. Paklausus, kaip A. Lankas apibūdintų savo tėtį, jis atsako trumpai – griežtas, bet teisingas.
„Iš tikrųjų jis visada bando įvertinti situaciją bet kokiu gyvenimo klausimu. Manau, kad jis visada priima teisingą sprendimą. Nors kartais galbūt jis ir emocingas, bet dažniausiai ir teisingas. Taip ir sporte, ir šeimoje“, – teigia A. Lankas.
A. Lankas sako, kad iš tėčio paveldėjo emocionalumą, polinkį į griežtumą, sugebėjimą bendrauti su žmonėmis. „Kaip treneris jis bendrauja su daug vaikų – reikia mokėti prieiti prie visokio charakterio žmonių. Manau, kad šią savybę man pavyko perimti, – sako A. Lankas. – Kartais esu impulsyvus, galbūt ne visada įvertinu situaciją labai šaltu ir sveiku protu.“
Be sporto abu vyrai labai myli gyvūnus, ypač šunis. Tėvas ir sūnus dažnai leidžia laisvalaikį kartu, bendrauja su savo draugais, iškylauja gamtoje, sportuoja.
Mindaugas apie tėvą Stasį Žalalį
Stasys ir Mindaugas Žalaliai atidavė savo gyvenimus muzikai: tiek sūnus, tiek tėvas – abu chorvedžiai.
M. Žalalis sakosi esąs mažakalbis, tačiau mielai papasakoja, koks buvo jo tėtis. Pasak chormeisterio M. Žalalio, jo tėtis buvo kaip ir kiekvienas tėvas – kai reikėdavo, būdavo griežtas, o kai tai nebūdavo reikalinga – atlaidus.
„Jis turėjo mums, vaikams, būti ir mama, ir už tėčiu, tad jis nebuvo itin griežtas. Tėtis neturėjo labai daug laisvo laiko – juk tris vaikus augino. Taigi itin daug kartu praleisto laisvalaikio nebuvo – aš irgi turėjau daug mokytis“, – pasakoja M. Žalalis.
Tačiau kai turėdavęs laisvą valandėlę, S. Žalalis mėgdavęs virtuvėje pasisukinėti – dažnai virdavo sriubas – tai buvo jo firminiai reikalai. S. Žalalio sūnus sako, kad jo tėtis taip pat labai mėgo bendrauti su žmonėmis – juk nuolat būdavo jų apsuptyje.
Paklausus, ką M. Žalalis savo nuomone paveldėjo iš tėčio, jis sako, kad ko gero aplinkiniai geriau tai pastebi. Tačiau užsimena apie pomėgį prie puodų pastovėti, skanesnę vakarienę ar pietus pagaminti. Tai, kad jie abu pasuko muzikos keliu, jo nuomone, nėra paveldėta. M. Žalalis sako, kad tėtis jam tiesiog parodė kelią ir reikalingą kryptį.

Donatas apie tėvą Algirdą Tamošaitį
Gydytojai Donatas ir Algirdas Tamošaičiai abu dirba Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, tame pačiame Nefrologijos-toksikologijos skyriuje, tame pačiame kabinete. A. Tamošaitis – savo sūnui ne tik tėvas, bet ir mokytojas tikrąja šio žodžio prasme: kai prireikia, visuomet pataria ir padeda.
„Mano tėtis tikrai yra labai aktyvus žmogus, visur jo pilna. Ir darbe, ir namuose. Jis visur mėgsta diskutuoti įvairiais klausimais, o po darbo laisvalaikiu jis organizuoja įvairius sporto renginius kaime, kur yra tėvų sodyba. Taip pat jis labai myli šeimą, artimuosius, nuolat rūpinasi visais savo vaikais“, – sako D. Tamošaitis.
Pasak D. Tamošaičio, jo tėtis nebuvo griežtas nei vaikystėje, nei dabar – jis visada bandydavo suprasti, užjausti. Gydytojas mano, kad svarbiausia savybė, kurią jis paveldėjo iš tėčio – tai užsibrėžto tikslo atkaklus siekimas. Taip pat mėgsta aktyvų gyvenimą, sportiškas veiklas, jam patinka padėti žmonėms.

Vilmantas apie tėvą Vytautą Dambrauką
Menininkas Vilmantas Dambrauskas sako, kad jo tėtis dirbo ne vieną darbą, o paskutinis buvęs ligoninėje. Jų šeimoje menininkų nebuvo, tačiau V. Dambrauskas pasuko šia kryptimi, o šeima jį visada palaikė. V. Dambrauskas prisimena, kad jo tėtis visuomet buvo demokratiškas, niekada neįsiveldavo į labai didelius konfliktus, gerbdavo savo vaikų sprendimus, pakankamai griežtas, bet kartu ir labai humaniškas.
„Mano tėčio gyvenimo kelias tikrai buvo labai sunkus – jo tėvai, mano seneliai, buvo ištremti į Sibirą ir jis buvo paliktas čia“, – sako V. Dambrauskas.
Menininkas prisimena, kad mažokai bendravo su tėčiu – jis buvęs labai uždaras žmogus ir nuolat užsiėmęs. Taigi pokalbiai su juo visuomet būdavo labai laukiami ir vertinami, tačiau retoki.
„Prisimenu, kad jo sprendimai buvo racionalūs. Jis buvo gerbiamas žmogus Šiauliuose, turėjo daug draugų, pažįstamų, visada jiems padėjo“, – sako V. Dambrauskas.
Paklausus, ką jis mano paveldėjęs iš tėčio, V. Dambrauskas sako, kad jis irgi visuomet labai užsiėmęs ir todėl per mažai skiria dėmesio vaikams.
„Dėl to labai išgyvenu. Ko gero, paveldėjau ir demokratišką požiūrį – labai gerbiu vaikų sprendimus. Mano nuomone, svarbiausia yra šeima, o po to – visa kita“, – sako menininkas.

Vytenis apie tėvą Jaroslavą Rimkų
Šiauliečiams puikiai pažįstamas menotyrininkas, dailininkas Vytenis Rimkus netgi yra parašęs knygą apie savo tėvą Jaroslavą Rimkų. Joje jis plačiai pasakoja apie savo tėčio veiklą, požiūrį į vienus ar kitus dalykus, įvykius.
„Ką čia dabar keliais žodžiais pasakyti – žmogus gyveno, juokėsi, kažkiek pasiekė, kažkiek nukentėjo. Ar jis buvo griežtas? Žiūrint kur, kaip ir kam. Vienas dalykas – visuomeninis gyvenimas, kitas dalykas – šeimyninis gyvenimas. Visuomeniniame gyvenime ar politikoje jis buvo labai nuoseklus, įsitikinęs lietuvininkas. Nors jis baigęs mokslus buvo Rusijoje, bet buvo lietuvininkas“, – pasakoja V. Rimkus.
V. Rimkus sako, kad namų ūkį tvarkė mama – ji rūpinosi materialine gerove, sprendė ekonominius rūpesčius. Taip pat menotyrininkas pastebi, kad jo tėtis visada bendraudavo šiltai, nekonfliktuodavo – sūnus nėra patyręs jokio barnio šeimoje ar bent jau tokio neprisimena. Pasak V. Rimkaus, tėtis visuomet nusileisdavo.
„Aš sakyčiau, kad pirmiausia paveldėjau tėvo lietuviškumą. Lietuvybės problematiką ir buvimą lietuviu su visais kitais niuansais“, – sako V. Rimkus.

06-05-2015 33