Muzikai Anatolijus, Daina, Emilija ir Rūta Kavaliauskiai laukia nesulaukia Rugsėjo pirmosios.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

                                          

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kiek daugumos mūsų gyvenime buvo Rugsėjo 1-ųjų? Dvylika vidurinėje ir dar ketverios-penkerios aukštojoje mokykloje. O štai Kavaliauskių šeimoje – jos yra kasmet jau daugiau nei tris dešimtmečius. Jei dar susumuotume visų keturių šeimos narių Rugsėjo 1-ąsias, gautųsi labai labai įspūdingas skaičius, nes tai muzikų, muzikos pedagogų šeima.

Daina Kavaliauskienė – 1-osios muzikos mokyklos mokytoja metodininkė, vadovauja chorui „Gama“, kuris vien šiemet trijuose tarptautiniuose konkursuose pelnė laurus. Anatolijus Kavaliauskis – 2-osios muzikos mokyklos mokytojas metodininkas, vaikų pučiamųjų instrumentų orkestro, šiemet laimėjusio visus apdovanojimus Panevėžyje vykusiame XI Lietuvos pučiamųjų orkestrų atvirame čempionate, vadovas, įvairių Šiaulių miesto orkestrų festivalių ir koncertų organizatorius, miesto orkestro muzikantas. Rūta Kavaliauskytė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursė (chorinis dirigavimas). Emilija Kavaliauskytė – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos  dešimtokė (vokalas).

Daina Kavaliauskienė: Mano pati pirmoji Rugsėjo 1-osios šventė  buvo X vidurinėje (dabartinėje Dubijos pagrindinėje) mokykloje. Ėjau į ją išpuošta didžiuliais kaspinais su džiaugsmu, su nekantrumu. O mano pirmoji mokytoja Riaubienė buvo tiesiog fantastiška, todėl iškart ėmiau svajoti – būsiu mokytoja. Vienu metu norėjau būti anglų kalbos mokytoja, nes ši kalba man sekėsi. Bet atsirado muzika.

Anatolijus Kavaliauskis: O aš vidurinę mokyklą pradėjau lankyti Šilutės rajono Katyčių miestelyje. Mano pirmosios mokytojos pavardė berods buvo Baranauskienė... Ir buvo mokykloje orkestrėlis, kuriame pradėjau groti, paskui su juo koncertuoti. Todėl visos rugsėjo pirmosios mokykloje man susijusios su šiuo orkestru, o muzika.

Rūta Kavaliauskytė: Tėvai man pasiūlė išsirinkti mokyklą – Ragainės arba „Juventos“.  Ir aš pasirinkau „Juventą“, nes joje buvo... dvylika klasių. Prisimenu, kaip Rugsėjo pirmąją ten nuvedė abu tėveliai - aš buvau su gražia suknele, su rožių puokšte, kuri siekė žemę...

Nebuvau lankiusi darželio, todėl labai bijojau, labai jaudinausi, nes nežinojau, kas mane laukia, bet kai pamačiau daug žmonių, daug vaikų, pasidarė ramiau - susipažinau su klase, su savo mokytoja Vita Bumblauskaite.

O kai nuo trečiosios  klasės pradėjau lankyti muzikos mokyklą, jau būdavo po dvi Rugsėjo 1-ąsias, tik muzikos mokykloje ši vykdavo po pietų ar net kitą dieną. Tada jau baimės nebebuvo, tik geras jaudulys ir laukimas, nes būdavau pasiilgusi ir dėstytojų, ir vaikų.                    

Emilija Kavaliauskytė: O aš pačios pirmosios dienos mokykloje gerai nebepamenu: pamenu, kad  nuėjau kartu su mama, nes tėtis tuo metu, kaip ir visada, koncertavo. Pirmoji mano mokytoja buvo Diana Gedminienė. Labai gera mokytoja.

Aš jau darželyje dainavau solo, todėl mokykloje pradėjau lankyti „Do re mi“ vokalinį ansamblį su kuriuo daug pasiekėme, tapome „Dainų dainelės“ laureatais. Ir nors nuo antrosios klasės pradėjau mokytis muzikos mokykloje groti smuiku pas Marytę Minčiūnienę, bet ją baigusi vis dėlto įstojau į konservatoriją mokytis vokalo.

Daina Kavaliauskienė: O aš muzikos mokyklos nelankiau. Tačiau senelis, savamokslis muzikantas, akordeonininkas, pianistas, mane pastūmėjo prie muzikos ir aš įstojau tiesiai į konservatoriją, nes seneliai samdė man mokytojus, kurie ateidavo į namus mokyti groti pianinu, akordeonu. O paskui jau buvo Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademijos) Klaipėdos Menų fakultetas, chorinio dirigavimo specialybė. Ten ir susipažinome su Anatolijumi – orkestrinio dirigavimo specialybės studentu.

Daina Kavaliauskienė: Kai dar tebesimokydama atlikau praktiką Šiaulių konservatorijoje, man  pasakė, kad esu tiesiog sutverta būti mokytoja... Tačiau tuomet buvau tiesiog įsitikinusi, kad mokytoja tikrai nedirbsiu, nes svajojau dirbti kultūros įstaigoje – turėti didžiulį chorą. Gyvenimas padarė savo ir dabar aš labai džiaugiuosi, kad esu mokytoja – jaučiuosi esanti savo vietoje.

Anatolijus Kavaliauskis: O aš nuo mažens neįsivaizdavau, kad galėčiau būti kas nors kitas negu mokytojas. Juolab kad ir mano mama - mokytoja.

Daina Kavaliauskienė: Dabar chore „Gama“ dainuoja per šešiasdešimt vaikų ir, kaip pavyksta su jais sutarti, net sudėtinga pasakyti: tiesiog atsistoji prieš juos ir darai, kas reikia. Dirbi, dirbi ir labai daug su vaikais šnekiesi, diskutuoji, aiškini, ko sieki, ko nori. O kai vaikai žino tikslą, galima kaip komandai jį ir pasiekti.

Anatolijus Kavaliauskis: Dirbant su vaikų orkestru visaip būna, nors jis ir mažesnis nei žmonos choras – 25 ar 30 orkestre groja.

Daina Kavaliaukienė: O šiaip mudu tik dainų šventėse su savo kolektyvais kartu pabūname, kai apgyvendina visus šiauliečių kolektyvus bendrai. Vis dėlto skirtingos specialybės - jo orkestras į vienokius konkursus vyksta, mano choras - į kitokius. Nors turime planų kada nors padaryti ir bendrą projektą.

Rūta Kavaliauskytė: Manau, natūralu, kad vaikas, augantis muzikų šeimoje, pasirenka tokią pat specialybę, kaip ir tėvai, kurie yra autoritetai. O studijuodama akademijoje supratau, ką veiksiu visą gyvenimą: juk muzikantas visą gyvenimą ir pats mokosi, ir moko kitus.

Emilija Kavaliauskytė: O aš nenoriu būti mokytoja, noriu būti vokaliste, dainuoti klasiką. Tai man patinka.

Daina Kavaliauskienė: Dabar namuose špakliuojame sienas visi keturi ir šnekamės: tuoj Rugsėjo 1-oji, jau reikės į mokyklą. Vieną dukrą išvešime antradienį, kitą – trečiadienį, o patys ketvirtadienį išeisime...

Emilija Kavaliauskytė: Jau ir pernai, kai Rugsėjo 1-ąją pradėjau lankyti Stasio Šimkaus konservatoriją, tėvai manęs nelydėjo. Aišku, gyvenant Klaipėdoje trūksta ir tėvų meilės, ir mamos gaminto maisto. Ir sesės, nes dabar labai retai susitinkame... Gal dėl to ir nelabai noriu į mokyklą eiti, nors draugų pasiilgau.

Rūta Kavaliauskytė: Į Vilnių mane jau traukia – ten daug mano draugų, kolegų. Bet labai pasiilgstu tėvų ir sesės, nes per vasarą tik tuos du mėnesius galiu su jais kartu pabūti, per mokslo metus labai retai matomės. Ir man gaila, kad apie tėvų kolektyvų pasiekimus sužinau telefonu, kad negaliu tuo metu kartu su jais džiaugtis. Nors ir taip labai džiaugiuosi, ir didžiuojuosi.

Anatolijus Kavaliauskis: Šie mokslo metai pareikalaus dar daugiau darbo – juk laukia moksleivių dainų šventė ir visa kita. Todėl labai laukiu Rugsėjo pirmosios – noriu, kuo greičiau pradėti dirbti.

Daina Kavaliauskienė:  Aš irgi jaučiu atsakomybės kalną ant pečių - noriu, kad viskas greičiau prasidėtų, nes kai pradedi dirbti, tai nebeatrodo labai baisiai.