Turbūt nerasime kitos tokios savaitės per metus, kai Meilė tiesiog liejasi per kraštus.

Prekybininkų, vaikų ir aistringų įsimylėjėlių širdis glosto širdutėmis ir visais kitais meilės atributais pažymėta Šv. Valentino diena, o meilės Tėvynei nestokojančius – rytoj minima Vasario 16-oji.
Apie Meilę galima rašyti ilgai ir labai daug, bet abejoju, kad parašyčiau ką nors, kas dar neparašyta...
Tenoriu pasidalyti sąžinę kutenančiu jausmu, jog per retai mes ją parodome. Juk, regis, nereikia jokių valentinkių, kad parodytum jausmus, bet ar tas lietuviškas santūrumas, ar paprasčiausias apsileidimas, jog mums būtina proga, kad pasakytume: myliu, ačiū, linkiu gėrio...
Tik vargu ar tie proginiai žodžiai, skambios kalbos bei blizgūs niekučiai atperka kasdienį abejingumą ar rutinos išguitą aistrą. Na gal, trumpam...
Dalykime Meilę kasdien po truputį, atriekime tarsi duoną kasdienę, tuomet kiekviena diena bus mažytė šventė.

Iš visos širdies, Jurgita