Respublikinės Šiaulių ligoninės medikai Remigijus Mažeika, Vaiva Makštutienė ir Henrikas Ščėsna džiaugiasi ir didžiuojasi gautais apdovanojimais. Anot medikų, tai kartu ir viso kolektyvo įvertinimas.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Vakar Respublikinėje Šiaulių ligoninėje vykusioje spaudos konferencijoje dalyvavo garbingus apdovanojimus pelnę medikai: Šiaulių teritorinės ligonių kasos direktorius Remigijus Mažeika, Respublikinės Šiaulių ligoninės medicinos direktorė Vaiva Makštutienė ir Respublikinės Šiaulių ligoninės I kardiologijos skyriaus kardiologas Henrikas Ščėsna. Šie medikai Medicinos darbuotojų dienos proga buvo apdovanoti garbingais titulais. Respublikinės Šiaulių ligoninės viešųjų ryšių specialistė Zita Katkienė konferencijos pradžioje pristatydama medikus, pakartojo ligoninės direktoriaus Petro Simavičiaus žodžius: „Tai žmonės, kuriais galima didžiuotis, kurie yra verti šių ir net vyriausybinių apdovanojimų“.

Garbingi apdovanojimai
Tai tie žmonės, apie kuriuos visuomenė gana mažai žino. Apdovanojimas įpareigojo papasakoti daugiau apie save ir visą mediko kelią. Šiaulių teritorinės ligonių kasos direktoriui Remigijui Mažeikai, Respublikinės Šiaulių ligoninės medicinos direktorei Vaivai Makštutienei ir Šiaulių greitosios pagalbos stoties direktorei Eugenija Kukaitienei suteiktas nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas ir įteiktas apdovanojimas - nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo garbės ženklas. Respublikinės Šiaulių ligoninės I kardiologijos skyriaus kardiologui Henrikui Ščėsnai suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir įteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklas. Šiemet visoje Lietuvoje įteikta 30 sveiktos apsaugos darbuotojo garbės ženklų ir apdovanota 20 nusipelniusių gydytojų, tarp kurių pateko ir Šiaulių medikai.

Tarp filologijos ir meno pasitaikė medicina
R. Mažeika Šiaulių teritorinėje ligonių kasoje pradėjo dirbti 1996 metais. Šiauliuose jis nuo 2003 metų eina Šiaulių teritorinės ligonių kasos direktoriaus pareigas. Gydytojo kelias prasidėjo Tauragėje 1984 metais – tada buvo įgyta gydytojo terapeuto specialybė. Daug metų dirbo šeimos gydytoju, vėliau teko vadovauti poliklinikos skyriaus kolektyvui. Taip susiklostė, kad buvo vienas iš pirmųjų ligonių kasų direktorių Lietuvoje.
„Šiauliuose esu beveik 10 metų. Mano visa šeima susijusi su medicina – dukra studijuoja medicinos penktajame kurse, o sūnus ir žmona dirba odontologais. Jie didesni profesionalai negu aš. Dabar aš jau ne visai gydytojas“, - kalbėjo R. Mažeika.
R. Mažeika augo mokytojų šeimoje. „Mano tėvas labai gražiai piešė. Norėjo, kad būčiau menininkas. Mama buvo anglų kalbos mokytoja – tais laikais pagarbos anglų kalbai nebuvo. Nebuvo ir perspektyvų. Turėjome namuose gipsinę galvą, ant kurios tėvas liepė piešti – norėjo, kad tapčiau architektu, tačiau pats tokių sugebėjimų neturėjau. Tada pasirinkau labiau humanistinę profesiją – mediko darbą“, - prisimena gydytojo kelio pradžią.
„Kaip minėjau, ligonių kasų struktūroje esu nuo pat pradžios. Grįžtant į tuos 1996 metus, jau turėjau patirties. Tiek Lietuvos, tiek medicinos gyvenime dabar matau didžiulių skirtumų lyginant su šiais laikais. Tada buvo apgailėtina situacija. Labai norėjosi kažką keisti. Galimybė dalyvauti medicinos sistemos kūrime buvo didžiulė laimė. Bandžiau derinti mediko darbą, tačiau teko pasirinkti, ar vadovauti, ar gydyti žmones. Abiejų darbų kokybiškai nebūtų pavykę dirbti. Džiaugiuosi savo pasirinkimu. Per tiek metų daug kas pasikeitė: ir gydytojų vertinimas, ir atlygis, ir pacientų gydymo metodai. Smagu, kad galiu prisidėti prie tos kokybiškesnės sveikatos sistemos kūrimo“, - kalbėjo R. Mažeika.
R. Mažeika užsiminė, kad nuo gegužės 1 dienos Šiauliuose liko tik viena greitosios pagalbos dispečerinė. „Tai padės efektyvinti veiklą taupant pinigus, gerinant administravimą, geriau ir saugiau organizuojant maršrutus, jų srautus. Žmonės atvažiuos laiku ten, kur turi atvažiuoti“, - pasakojo R. Mažeika

Jei ne medikė – tai baldininkė
V. Makštutienė kilusi iš mažo miestelio. Vaikystėje gyveno šalia ligoninės. „Grįžtant į vaikystės miestą norisi matyti viską taip, kaip buvo seniau – net medį tokį patį, o ne didesnį. Mama buvo felčerė – natūralu, kad medicinos darbuotojai turėjo padėti vaistus suleisti. Toks vaizdas man patikdavo. Tada nebūdavo poreikio gultis į ligoninę. Ir dabar gerbiu tokį artimųjų sprendimą, žinoma, jei yra galimybių. Žinojau, kad nenoriu būti mokytoja. Mamos mokymas, kad reikia padėti žmogui, nesvarbu kaip – kad ir padangą pripūsti – tada, kada reikia. Todėl ir tapau gydytoja“, - pasakoja V. Makštutienė.
Administratore V. Makštutienė tapo supratusi, kad medicinos srityje reikalingi pokyčiai. „Svarbu padėti medikams dirbti, padėti žmonėms – jiems suteikti pagalbą. Sveikatos vadybininkai Šiauliuose gyvename gerai, nes mokame susikalbėti, turime panašius siekius ir vizijas. Turėjo atsirasti simbiozė, kad visiems būtų gerai“, - kalba V. Makštutienė.
„Pokyčių turi norėti ir medikai, tačiau pokyčių turi norėti ir pati visuomenė. Vaikystės medis geras ir gražus buvo mažas, o tas didelis dažnai saulę užstoja“, - vaizdžiai sulygino pokyčius medicinoje su vaikystės prisiminimu V. Makštutienė.
Šaulių ligoninės medicinos direktorės Vaivos Makštutienės darbinė praktika prasidėjo nuo 1991 metų. V. Makštutienė yra vidaus ligų ir laboratorijos gydytoja. Šiaulių universitete baigė ir vadybą iki magistrantūros. V. Makštutienės darbo patirtis prasidėjo nuo 1991 metų – dirbo aukštesniojoje medicinos mokykloje – dabartinėje Šiaulių kolegijoje. Apie šiuos metus medikė kalba kaip apie labai gražius, turiningus darbo metus. Ligoninėje V. Makštutienė dirba nuo 1993 metų.
„Likimas lėmė, kad man iš karto buvo pasiūlytas administracinis darbas, nes tuomet trūko specialistų. Dirbau laboratorijos vedėja. Plečiantis ligoninei atsirado medicinos direktorės pareigos. Tik dabar yra kada pagalvoti apie prabėgusius metus, kurie buvo labai įdomūs. Nuo 1990 metų medicinoje įvyko pačios didžiausios permainos. Mes, medikai, senų laikų vadovėlius jau išmetėme – pasilikau tik anatomijos vadovėlį ir atlasą, kurie visai tikėtina, dar nepasikeitė“, - juokavo V. Makštutienė.
Medikei įdomiausiai buvo dirbti laboratorijos vedėja, kai reikėjo mokytis dirbti su naujais aparatais. „Keistis reikėjo tada – reikės ir dabar. Medicinoje sustoti negalime“, - tvirtai sako V. Makštutienė.
Save V. Makštutienė pristatė kaip techniką mėgstantį žmogų: „Jei aš nebūčiau medikė, būčiau buvusi baldų surinkėja. Esu gydytoja, o administratorė esu savyje. Jei tektų rinktis, visada rinkčiausi medikės darbą. Manau, kad visi administratoriai turi turėti naktinį budėjimą, ką ir aš turiu. Visiems svarbu žinoti, kurie liftai veikia naktį, pas ką yra laikomi reikalingi raktai. Taip pat naktinių budėjimų metu matoma mediko kasdienybė – sužinoma, kiek slaugytojų reikia. Stengiuosi išlaikyti praktinį darbą, todėl negaliu pasigirti, kad dažnai budžiu. Esu Lietuvos laboratorijos medicinos draugijos narė. Esu neetatinė ministro konsultantė. Tenka dalyvauti teisės aktų kūrimo veikloje. Padėkų gauta nemažai, tačiau šis įvertinimas – tai garbingas apdovanojimas man. Mūsų ligoninėje yra nemažai taip įvertintų medikų, kuo galime didžiuotis“, - kalbėjo V. Makštutienė.
V. Makštutienė didžiuojasi, kad kartu buvo įvertinta ir Eugenija Kukaitienė: „Smagu, kad tą dieną mes buvome drauge. Mūsų greitoji pagalba tikrai verta pagyrimų.“

Nuo veterinarijos – prie medicinos
H. Ščėsna užaugo kaime. Pradžioje susidūrė su veterinarija ir tik aštuntoje klasėje aplankęs medicinos anatomijos muziejų suprato, kad jo gyvenimas turi sietis su medicina.
„Tai neeilinis darbas. Niekada neteko gailėtis, kad esu gydytojas. Profesionalu galima tapti, o žmogumi reikia būti“, - sakė H. Ščėsna.
Henrikas Ščėsna 1978 baigė studijas Kaune. Į Šiaulių miestą atkeliavo dirbti Greitosios pagalbos stotyje 1979-aisiais. Ten pradirbo 5-erius metus. Anot H. Ščėsnos, visiems gydytojams reikėtų paragauti tokio darbo, tik gal ne visiems reikia penkerių metų.
„Seniau buvo nesutvarkytas greitosios darbas – pas suaugusį žmogų, kuriam pakilusi temperatūra, keliaudavo 5 žmonės. Dabartiniai standartai kitokie – tokios prabangos nebeliko. Tai tik vienas pavyzdys. Tekdavo dirbti ir ekstremaliomis situacijomis. Viešose vietose reikia greitai susigaudyti ir žinoti, kaip ir ką daryti. Kaip dabar, taip ir seniau reikia būti susikaupusiam, visko tikėtis ir mokėti reikiamu metu suteikti pagalbą“, - kalbėjo H. Ščėsna.
Greitosios pagalbos patirtis H. Ščėsnai labai svarbi ir naudinga. 1987 metais pradėjo dirbti Kardiologijos skyriuje ir ten dirba iki dabar.
„Pradžia 1979 metais, o mediko darbu esu patenkintas ir dabar. Eidamas į darbą žinau, kas bus, nors įtampa amžina – ne visada žmonės patenkinti mūsų darbais. Džiaugiamės, kai naktį suteikiame pagalbą, kai jos labiausiai reikia. Mūsų darbas nėra pats sunkiausias – sunkiai dirba ir gaisrininkai, ir policininkai. Nereikia iš mūsų daryti šventųjų, tačiau tai specifinis darbas. Jei žmogui skauda dabar – dabar ir reikia gydyti. Tai ne knygos skaitymas, kai gali užversti ir kitą dalį baigti skaityti rytoj. Medikui reikia daug žmogiškųjų savybių“, - apie mediko darbą kalbėjo H. Ščėsna.

Jei ne medikė – tai mokytoja
Daktare Eugenija Kukaitienė dirba jau 41-erius metus. Su pagyrimu baigė Šiaulių medicinos mokykloje felčerės specialybę 1964 metais. Turėjo teisę tais pačiais metais stoti į institutą, nors kitiems buvo privaloma atidirbti trejus metus. Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotyje dirbo iki stojimo į institutą, teko dirbti sanitare. Vėliau įstojo į Kauno medicinos institutą, kurį baigė 1970 metais ir tada grįžo į Šiaulius.
„Jei nebūčiau buvusi medike, bučiau buvusi pedagoge. Dirbu ne dėl apdovanojimo – reikia atminti, kad vienas žmogus lauke ne karys. Tai viso kolektyvo nuopelnas. Dabar mūsų įstaiga gali teikti puikias paslaugas. Pradėjusi dirbti mačiau, ko trūksta, ko nemokama – trūko reanimacijos įgūdžių, todėl buvo organizuojamos stažuotės, darbuotojai dalyvavo kvalifikacijos kėlimo mokymuose. Pagal europinius standartus paruošti vairuotojai ir felčeriai“, - savo darbu džiaugiasi medikė.
E. Kukaitienės teigimu, būti gydytoju – garbė. „Visada malonu, kai gali žmogui padėti. Kartais galima padėti žmogui pakeliant nuotaiką geru žodžiu. Visada reikalauju iš darbuotojų nuoširdumo darbe. Mūsų profesija prestižinė, tačiau nėra pakankamai įvertinta. Mūsų darbas ekstremalus – kasdien kaip ant peilio ašmenų. Taip pasikrauname adrenalino. Kur bebūčiau, esu su mobiliuoju telefonu. Man labai patinka toks darbas“, - kalbėjo E. Kukaitienė.
Pasak gydytojos, į mediciną turėtų priimti tik pasišventusius žmones, o ne tuos, kurie nori iš medicinos uždirbti.

Šiaulių greitosios pagalbos stoties direktorei Eugenijai Kukaitienei per 41-erius darbo metus tai didžiausias įvertinimas, kurio visai nesitikėjo.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.