Romualdas BALIUTAVIČIUS

Praėjusį šeštadienį prie Salduvės piliakalnio vykusios Baltų vienybės dienos paminėjimo „vinis” - du liepsnojantys ir vienu metu į dangų lanką su strėle pakeliantys baltų karžygiai, tiksliau - dizainerio ir knygų autoriaus Viliaus Purono metalo lankstinys, vaizduojantis senovės lietuvių ir latvių karžygius. Apie renginį ir visokius su tuo daugiau ar mažiau susijusius dalykus kalbiname patį materializavusios idėjos autorių.

 

- Kokia Baltų vienybės diena jūsų akimis?

 

- Praėjo neblogai... Oras buvo geras, ir susirinkę žmonės buvo nusiteikę geranoriškai. Panorusių dalyvauti renginyje buvo koks 1000-1500. Mus laimino visų epochų dievybės, taigi šventė vyko su tam tikru dangiškosios korupcijos atspalviu.

 

- Artėjo lemtingas egzaminas – tų dviejų karžygių „susideginimas”. Kaip jauteisi? Ar iš jaudulio nesinorėjo stoti šalia savo lankstinių ir paskęsti liepsnose drauge su jais?

 

- Kilo. Todėl, kad toks dalykas, galiu teigti drąsiai, Lietuvos meno istorijoje buvo pirmas. Dirbta pusė metų, reikėjo išspręsti daugybę ir estetinių, ir techninių dalykų. Tokių dalykų, kaip kinetinė schema, žagarų parinkimas ir pan. ateina per praktiką. Niekas čia tau negali patarti. 

 

„Karžygius” uždegė mūsų ugniagesiai, kurie gesinti gaisrus moka, bet... uždegti irgi reikia mokėti. Taip kad viskas buvo viena didžiulė afera. Ir kai ėmė rūkti dūmai, teko tikrai kreiptis  į aukščiausias dievybes, kad padėtų. Labai džiaugiuosi, kad padėjo ir padėjo laiku. Karžygiai būtų labai efektingai atrodę prieblandoje, bet kad jau švietė saulutė, to puikumo niekas ir nepastebėjo – pražuvo pusė džiaugsmo.

 

- Už šitokius lankstinius – metalo figūrėles - tau dažnai kliūva nuo miesto meno „grietinėlės”. Ką naudodamasis  proga norėtumei pasakyti jiems?

- Pirmiausia grietinėlė smarkiai skiriasi nuo prarūgusios grietinės... Antras dalykas, skonio neturėjimas – vienas iš mano privalumų. Jau studentai pastebėjo, jog aš neturiu skonio 3 dalykuose: moteryse, dešrose ir mene. Kai tik „grietinė” mane pradeda vertinti per šitas prizmes, taip ir nuvertina... Man atrodo, jog kūrimo procesas yra žymiai platesnis. Tai ir žmogaus patriotizmo auklėjimas, ir galimybė pasireikšti ribotam Dievo duotam talentui, tai pagaliau ir mūsų kasdienybė, ir mūsų geranoriškumas, ir mūsų spinduliavimas ne tik šiai dienai, bet ir ateities kartoms.

 

- Esi „pramaniūgas”?

 

- Ne. Esu ne „pramaniūgas, bet pramoninės dailės dailininkas. Taip bent parašyta diplome. Tie, kurie vertina, matyt, tuos dalykus užmiršta. T. y. susiduriama ne su skulptoriumi, dailininku monumentalistu ar grafiku, bet su pramoninės dailės specialistu.

 

- Vis dėlto, jeigu tokios tendencijos išliks ir ateityje, jeigu ir kiekvienas sekantis tavo metalo lankstinėlis bus akademinės meno visuomenės sutinkamas „durtuvais”, ar nesiimsi drastiškų akcijų, pavyzdžiui, kad ir tokios smulkmenos, kaip susideginimas skverelyje priešais  Savivaldybės langus?

 

- Žinoma. Tik ranką pakelsiu ne prieš save. Padariau kardą, o nepatenkinti žmonės tegul juo „išmaišys” langus kam panorėję...

 

- Ne kartą esi minėjęs, kaip sunku kūrėjui kaskart „pramušinėti” įvairias biurokratų sukuriamas kliūtis, varstyti šimtų kabinetų duris... Ar nekilo noras sukurti dar vieną metalo lankstinį, vaizduojantį biurokratą, ir pastatyti bulvare, idant kiekvienas norintysis galėtų įspirti jam į užpakalį?

 

- Taip, be abejonės, tokia mintis kilo: tuo momentu, kai bus spiriama į užpakalį, biurokratui iš burnos pliuptels ugnies kamuolys. Manau, kad jūs, laikraštininkai, tikrai turit kūrybinės potencijos, kas mus padaro giminaičiais (juokiasi).

 

O „biurokratas” jau yra įpusėtas daryti. Tik jis turės ne žmogaus, o slibino pavidalą.

 

- Kaip po šventės grįžai iš Salduvės: pakelta galva ar nuleistomis rankomis?

 

- Klausimas netikęs iš esmės: mano ranka tąkart buvo parišta (rodo sugipsuotą dešiniąją).

 

- Kuo dar artimiausioje ateityje ketini nustebinti šiauliečius?

 

- Šiomis dienomis sužinojau, kad mūsiškiai tūkstantmečio suoliukai labai patiko Fredericijos deputatams. Nežinau dar, kuo viskas baigsis, bet gali būti, kad šiaulietiški suoliukai – originalūs, stiprūs ir nebrangūs – papuoš jų miestą, kas man, kaip dizaineriui, be abejonės, paglostė savimeilę. Taigi į Europą gali iškeliauti mūsų originalūs, patentuotini  suoliukai. O juk Šiauliuose juos ”grietinė” sutiko gana skeptiškai...

 

Kūryba netrukdo tarnybai. Esu tarnautojas, bet tuo pat metu – ir dailininkas profesionalas ar   dizaineris profesionalas – nežinau, kaip čia pavadinus... Nors ir nesu skulptorius, turiu parengęs akcentus, kurie bus ypač reikalingi, kai ateis metas švęsti olimpiadas. Manau, kad jų organizatoriai atkreips dėmesį į Salduvėje „susideginusius” du baltų karžygius...

 

- Kaip manai, kokį paminklą tau, kaip metalo lankstinių autoriui, po mirties (gyvenk šimtą metų ir daugiau) pastatys dėkingos ateinančios kartos?

 

- Daugelis mano kūrinių netelpa į tuos kanonus, pagal kuriuos yra lengva statyti paminklus... Esu daugelio procesų pradininkas, bet neaišku, į ką tie procesai išsivystys. Juk po manęs ateis kitų gabių žmonių... Tai normalu.  O kas dėl paminklo V. Puronui – paruoškite eskizą ir tegul jį suderina Šiaulių miesto teigiamo įvaizdžio kūrimo komisija...