Gintautas Lukošaitis: „ Ši šventė man svarbi tuo, kad 1918 metų vasario 16 dieną susirinkusių jaunų intelektualų lietuvių mintis, įkurti Lietuvos valstybę, neturint jokių karinių galimybių ir ekonominių svertų, nugalėjo visą aplink tvyrojusį chaosą. Tai buvo minties pergalė“. 
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Iniciatyvine LLKS Vyriausiosios Vadovybės būstinės išsaugojimo grupe pasivadinę penki šiauliečiai organizuoja Vasario 16-osios šventę ne Šiauliuose, o Radviliškio rajone, Balandiškio kaime esančioje Lietuvos partizanų ryšininkų Sajų sodyboje. 
Kodėl ne Šiauliuose? Todėl, kad sulaukė Radviliškio savivaldybės palaikymo ir, kad juos vienija bendras tikslas. Taip sako vienas iš iniciatyvinės grupės narių, menininkas Gintautas Lukošaitis.
- Mes jau antrąjį kartą Vasario 16-ąją švenčiame Balandiškyje. 2009 metais, kai ten buvo švenčiamas 1949 metų vasario 16 dienos Demokratinės Lietuvos Respublikos atkūrimo deklaracijos paskelbimo šešiasdešimtmetis ir buvo suvažiavę prezidentai bei kiti oficialūs asmenys, mes, šiauliečiai, pamatėme, kokia yra svarbi partizanų ryšininkų Sajų sodyba mūsų istorijai ir kad šiam objektui gresia išnykimas.
Nors nuo 2005 metų čia vis rinkdavosi komisija, po komisijos sodyba griuvo ir galop buvo nuspręsta, kad reikia išvis nugriauti, o jos vietoje pastatyti betoninius stulpiukus ir taip padaryti dar vieną numarintą vietą.
Mums tai pasirodė begėdiška: susidarė įspūdis, kad nesuvokiama, kas daroma, nes juk sodyba pavadinta nacionalinės reikšmės objektu. Tokios pat reikšmės, kaip Šiaulių katedra, kaip Gedimino bokštas, kaip Šventosios Onos bažnyčia pagal istorinę vertę.
Nugriauti autentišką pastatą – tai tas pats kaip tautos atmintį ištrinti.
Tai mums pasirodė netinkama, todėl nutarėme, kad sodyba turi būti išsaugota ir, kad čia gali būti plėtojamas karinis turizmas. Juk būtent šiose vietose vyko ir pokario partizaninės kovos, ir kovos su bermontininkais.
Todėl mes keturiese – jau amžinatilsis Kęstutis Gascevičius, Vladas Dovydaitis, Gintautas Gascevičius ir aš – susibūrėme į iniciatyvinę grupę ir ėmėmės veiklos išsaugoti Sajų sodybą: sulaukėme Radviliškio savivaldybės pritarimo, surinkome lėšų ir padarėme laikiną stoginę, o 2010 metais čia surengėme Vasario 16-osios minėjimą.   
Po to minėjimo mus pasikvietė į Krašto apsaugos ministeriją – ministrė, generolai, įvairių patriotinių organizacijų atstovai, mūsų iniciatyvinė grupė dalyvavo didžiuliame pasitarime, kur iš esmės buvo kalbama apie Balandiškį – gal apsirikta, gal pražiūrėta...
- Dabar jau sulaukėte šalies valdžios palaikymo?
- Tikėjomės, kad po to bus kažkoks veiksmas, kad sodyba bus pradėta atstatinėti, todėl pernai Vasario 16-ąją minėjimo Balandiškyje nedarėme.
Bet praėjo dveji metai ir vėl buvo ištrauktas tas pats projektas – sodybą griauti, statyti stulpelius. Matyt, toks mūsų valdžios mentalitetas: jei jau kilo garsus nepasitenkinimas, palauksime, kol nutils, o po to jau vėl ramiai savo padarysime.
Todėl šiais metais mūsų iniciatyvinė grupė – aš, mano brolis Mindaugas, kultūrologas Salvijus Kulevičius, muzikantas Gintautas Gascevičius ir kariškis Nerijus Kundrotas – su klaipėdiškiais profesoriais ir kitais suinteresuotais visuomenės atstovais nusprendėme vėl atkreipti visuomenės dėmesį į Vasario 16-ąją: pasakyti, kad šitokie dalykai neturi vykti, nes norime savo istoriją išsaugoti.
Radviliškio savivaldybė mus palaiko, kiek gali, nes yra suinteresuota tokio nacionalinės reikšmės objekto išsaugojimu. Grinkiškio seniūnija nuvalys prieigas prie sodybos. Tačiau mes viską darome savo iniciatyva - be jokio finansavimo iš valdžios ar iš kitur.
Šią Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Balandiškyje, Sajų sodyboje, minėjimo programa bus labai  paprasta: bandysime padaryti sąšaukas su monsinjoru Svarinsku ir su žmonėmis iš generolo Povilo  Plechavičiaus gimtinės, pagros pora muzikinių grupių, o paskui mūsų iniciatyvinės grupės nariai pakalbės apie kilusią problemą ir, tikimės, bus priimta iniciatyva dėl tos sodybos išsaugojimo. 
Dar aš renginyje aš pristatysiu savo aštuonias medžio skulptūras – 1949 metų vasario 16 dienos Demokratinės Lietuvos Respublikos atkūrimo deklaracijos akto aštuonių signatarų portretus. Tai padariau savo iniciatyva ir beveik be vilčių, kad šie darbai kada nors bus atlieti iš bronzos.
Taigi šiais metais vėl darome Balandiškyje Vasario 16-osios minėjimą, nes prieš dvejus metus įdėjome daug darbo ir energijos, kad sodyba būtų išsaugota. O dabar, kai matome, kad į visą tai nusispjaunama ir vėl ruošiamasi nesąmonėms, mums sukilo natūralus pyktis – tiek darbo įdėjus nesinori pralaimėti.
- Tad Šiauliuose vyksiančiuose Vasario 16-ajai skirtuose minėjimuose nedalyvausite?
- Ne, šįkart važiuosiu į Balandiškį, nors šiaip dalyvauju. Bet...
Man nepatinka žodis „minėjimas“, nes rodos, kad mums tas žodis reiškia „nusiminę“. Manau, kad mes turime valstybines šventes švęsti. Nes dabar atrodo, kad visi, ypač su partizaniniu judėjimu susiję minėjimai, yra tokie, kad nuo visko atbaidytų jaunimą.
Renginiai, minėjimai, kurie vyksta Šiauliuose, jaunimą ir atbaido, atpurto, nes jie ir organizatoriams, ir dalyviams neįdomūs: meras pasako eilinę kalbą apie nieką, žmonės ateina neateina, pasiklauso nepasiklauso... 
Taip patriotinių jausmų nesukelsi, neišmuši.
O ir koks miesto valdžios požiūris į tas šventes – tūkstantis litų vienai. Ką su tiek padarysi?
Iš viso apie kultūrą, kai dabar šimtatūkstantinis miestas tik tiek skiria kultūriniams renginiams, geriau išvis nebekalbėti. Geriau visai nebeskirtų, nes ir taip aišku, kad kultūra miestui visai nerūpi. Tai tiesiog profanacija. 
Kas iš tų įstaigų, kurios tik vegetuoja, jei jos neturi lėšų ką nors veikti. Jos yra tiesiog pašalpų institucijos, kurioms duodama tik tiek, kad žmonės nenumirtų iš bado: jokio skirtumo, ar darbo biržos parama, ar atlyginimas kultūros centre.
Nors, kita vertus, daug kas priklauso nuo miesto bendruomenės.
- Prieš porą metų jūs su draugais Prisikėlimo aikštės skvere organizavote renginį „Okupacija. 1940 m. birželio 15 d.” priminti, jog prieš 70 metų birželio 15-ąją sovietai okupavo Lietuvą. Ir ši jūsų iniciatyva pritraukė ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos dėmesį. Kodėl daugiau tokių renginių neorganizuojate Šiauliuose?
- Kiek galima iš savo resursų daryti? Jei kelis kokius tūkstančius litų Savivaldybė prideda, tai vis tiek skolose liekame, tenka dar ir mokesčius inspekcijai iš savų mokėti. 
Tad, kai nėra resursų, neišeina dažnai daryti. 
O dažnai daryti ir idėjų reikia, kitaip viskas taps rutina. Vieną kartą ką nors padaryti nėra sunku, sudėtinga, tačiau jau antrą, trečią kartą - vis sunkiau, nes idėjos išsisemia, ypač kai vis tie patys žmonės daro. Galėtų būti konkursai, kad kiekvieną šventę organizuotų vis kiti žmonės su naujomis idėjomis, tikslais. 
Štai šių metų mūsų organizuojamas Vasario 16-osios minėjimas Balandiškyje turi labai aiškią programą, tikslus, turime ką pasakyti. O kai žmonės susirenka dėl tikslo, tada viskas ir pavyksta.
Apskritai, kodėl mes tik minime valstybines šventes, o nešvenčiame jų? Nes turime labai daug tų švenčių. Štai iš eilės: Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji... 
Reikėtų apsispręsti, kuri šventė bus pagrindinė, reikėtų išsigryninti ir per metus padaryti vieną  superšventę, kad žmonių neišvargintų tokia daugybė patriotinių švenčių. Sunku jas visas išjausti, ypač kai žinai: ateina šventė ir ji vėl bus tokia pati.
Be to, reikėtų labiau į tų švenčių organizavimą įtraukti jaunimą, moksleivius, leisti jiems pasireikšti. 
- Kuo jums svarbi Vasario 16-oji?
- Ši šventė man svarbi tuo, kad 1918 metų vasario 16 dieną susirinkusių jaunų intelektualų lietuvių mintis, įkurti Lietuvos valstybę, neturint jokių karinių galimybių ir ekonominių svertų, nugalėjo visą aplink tvyrojusį chaosą. Tai buvo minties pergalė.
Tai dabar mes, žiūrėdami kur čia ką prasukus, ką čia padarius, užmirštame, kad viskas prasideda galvoje – iš minties. Todėl man ši šventė yra svarbi dėl jos konceptualumo. 
Mano vaikai dar maži – apie tai su jais dar nepakalbėsi. Tačiau jie mato, kaip šią dieną yra nusiteikę jų tėvai ir nuotaika dėl to darosi pakili. 
Štai ir dabar nuvažiuosime su vaikais į Balandiškį, į gryną orą, pabūsime kartu – tai ir bendra mūsų šventė. Tam nereikia bandyti išsiprievartauti kažkokią euforiją – tiesiog smagu kartu pabūti be superintencijos, susitikti su žmonėmis prie laužo. 
Manau, kad žmonės turėtų Vasario 16-ąją pradėti švęsti šeimose, gamtoje – pabūti kartu, pabendrauti, himną sugiedoti drauge. 
Tik kai Vasario 16-oji ir kitos valstybinės šventės taps šeimų, draugų, bendruomenių šventėmis, jos pasidarys pačios tikriausios – be valdiškos pompastikos.
 
Straipsnių peržiūros
94502113
Į viršų