
„Prisivirei košės, tai dabar srėbk“, – sakydavo mūsų senoliai ir, matyt, buvo teisūs. Prieš aštuonerius metus vos dvidešimties metų jaunuolis su mylima moterimi susilaukė dukrytės. Deja, nuolat kylantys konfliktai išardė jauną porą. Teismo sprendimu, vyrui buvo priteista mokėti alimentus vaikui išlaikyti. Bet iš ko mokėsi, kai kišenėse švilpia vėjai...
Kęstučio PABIJUTO pieš.
Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Skola – 20 tūkst. litų
„Nuo tos stebuklingos kontoros viskas prasideda. Nuo antstolių. Prieš aštuonerius metus turėjau panelę. Mes gyvenome kartu. Taip išėjo, kad išsiskyrėme. Liko vaikas... Jaunystė – kvailystė. Todėl po išsiskyrimo kurį laiką net vaikas buvo pamirštas. Per tą laikotarpį susikaupė nemaža pinigų suma dėl alimentų mokėjimo – 20 tūkst. litų“, – savo gyvenimo istoriją pravėręs „Šiaulių naujienų“ redakcijos duris pradeda pasakoti šiaulietis (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – aut. past.).
Jaunas vyras pradėjo sukti galvą, kaip išbristi iš nemenkos skolos. Žinoma, atrodo nieko sudėtinga – ieškokis darbo ir mokėk pinigus. Deja, ne viskas taip paprasta. „Iš tiesų darbų Šiauliuose yra nemažai. Bet eiti dirbti tokį darbą, už kurį „į rankas“ gautum 1500 litų, yra skaudu. Mano banko sąskaita areštuota. Nuo atlyginimo nuima vaikui skirtą dalį, savo dalį pasiima antstolis ir nieko nebelieka. Nors ir galvoji apie vaiką, bet juk ir pačiam kažkaip gyventi reikia“, – problemą aiškina jis.
Sumąstęs, kad legalus darbas nepadės išlipti iš šios duobės, vyriškis pradėjo ieškoti nelegalaus – dirbo statybose. Tiesa, ir čia ne aukso kasyklos. Todėl kasmet vyras, kaip ir dauguma lietuvių, vyksta uždarbiauti į užsienį. „Tris mėnesius per metus aš praleidžiu užsienyje. Žiemą, kai čia nėra ką veikti, važiuoju į Angliją, Airiją, Daniją. Nuvažiuoji, padirbi, parsiveži uždirbtus pinigus ir padengi dalį sumos, kad jos vis mažiau būtų“, – pasakoja jis.
Viešieji darbai rausvina skruostus
Šiuo metu šiaulietis uoliai darbuojasi – kad gautų socialinę pašalpą, užsiima visuomenei naudinga veikla. Paklaustas, ar nesigėdija kaip dauguma jaunų „pašalpininkų“ darbuotis viešose vietose, vyriškis šypteli. „Žinoma, kad gėda. Ką jūs galvojate. Juk jaunas, galėčiau normalų darbą dirbti“, – sako jis.
Vis dėlto šiaulietis supranta, kad šitą „peklą“ užkūrė pats, todėl nekaltina valstybės. „Negali vienareikšmiškai pasakyti, kad čia kažkas kaltas. Yra daug aspektų. Žinoma, mūsų šalyje priprasta sakyti, kad dėl visko yra kalta valstybė, jog nesuteikia sąlygų gyventi gerai. Bet iš kitos pusės pažiūri, kad kartais ir patys žmonės nenori geriau gyventi. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus padėties, nuo žmogaus mąstymo ir pan.“ – savo poziciją dėsto jis.
Vyriškis atvirauja, kad turėdamas darbą, kuris suteiktų galimybę uždirbti didesnę sumą, apie užsienį negalvotų. „Kokia mano ateitis? Taip teks gyventi iki tol, kol bus išmokėta skola arba liks minimali suma. O šią akimirką to valdiško darbo nelabai ir norisi“, – sako šiaulietis.
Baigdamas pokalbį vyriškis pasidžiaugia, kad dabar jį ir dukrytę sieja glaudus ryšys. Jo teigimu, nebe tie metai, kad kvailiotum. Reikia ir apie kitą galvoti, ne vien apie save. Rūpintis, bendrauti. „Dažnai pas ją važiuoju ir ji pas mane atvažiuoja“, – džiaugiasi jis.
Penkerius metus nežinojo, kad turi vaiką
Panašus ir dar vieno 43-ejų metų šiauliečio (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – aut. past.) likimas. Apie tai, kad turi vaiką, vyriškis sužinojo maždaug po 4-5 metų. „Pašėliojom kažkada su kaimyne, bet ji gyveno su kitu vyru ir negalvojau, kad tas vaikas gali būti mano“, – pasakoja jis. Tiesa paaiškėjo teisme, kai kaimynės vyras, atlikęs DNR tyrimus, įrodė, jog atžala – ne jo. Per šį laikotarpį buvo susikaupusi maždaug 10 tūkst. litų suma, skirta vaikui išlaikyti, kuri užgriuvo ant šios istorijos herojaus pečių. Šiuo metu vyro skola siekia apie 20 tūkst. litų.
Šiaulietis tikina, kad dabar dirbti legalaus darbo jam neverta, nes antstoliai pasiima didžiąją dalį atlyginimo. „Geriau aš sutikęs tą vaiką į rankas pinigus paduodu, padovanoju kažką, į kavinę nusivedu. Tiesa, tai moteriai pinigų vaikui išlaikyti nebeduodu. Nes buvo toks įvykis, kad mano mama berniukui davė keliasdešimt litų, o tos moters sugyventinis šiuos pinigus atėmė. Tai kam tada duoti, jeigu kažkas atima. Geriau jau tiesiai į vaiko rankas tie pinigai eina“, – aiškina jis, pridurdamas, kad nei antstolio, nei teismų neinformuoja, jog turėdamas pinigų jų savo atžaloms negaili. „Juk ne svetimam – savo vaikui. Man negaila“, – sako vyriškis.
Šiaulietis savo kolekcijoje turi ir dar vieną skolą – už kito vaiko išlaikymą. Ši suma šiek tiek kuklesnė. „Su tuo vaiku daugiau bendrauju. Gal dėl to, kad jo sveikata smarkiai šlubuoja. Štai dabar turi važiuoti į Vilnių operuoti širdį. Gavau socialinę pašalpą tris šimtus, tai jam 200 litų paskyriau. Vis tiek kelionė, gydymas... Jei tik galėčiau, duočiau ir daugiau“, – tikina jis.
Paklaustas, kokią savo ateitį įsivaizduoja, ar tikisi, kad kada nors išbris iš skolų, vyriškis aiškina, kad vilties nepraranda. „Šiuo metu yra taip, kad padedu mamai, kaimynui, dar kažkam ir gaunu kažkiek tų pinigėlių. Žinoma, norisi išbristi iš skolų, todėl turiu tikslą – išsilaikyti teises ir pradėti dirbti tolimųjų reisų vairuotoju. Žinau vieną bendrovę, kuri nerodo tikros sumos, kiek tu uždirbi. Parašo „ant popieriaus“ 1500 litų, o kiti kitaip sumokami. Jei mano tikslai bus įgyvendinti, manau, išbrisiu iš skolų. Galės antstoliai tada visus kas mėnesį paimti. Ir man, ir vaikams bus gerai“, – sako šiaulietis, tikindamas, kad darbo nebijo. „Beje, laimės ieškoti užsienyje neketinu. Niekas ten išskėstomis rankomis nelaukia, kaip kad visi galvoja“, – įsitikinęs jis.
Sugebi padaryti, sugebėk išlaikyti
Vaiko išlaikymo fondo direktoriaus pavaduotojos Aušros Bulotienės nuomonė tvirta – jei sugebama „pasidaryti“ vaiką, reikia sugebėti jį ir išlaikyti.
„Teismo sprendimu yra priteisiamas išlaikymas. Jeigu mama iš skolininko negauna vaikui išlaikyti skirtų pinigų, ji kreipiasi į mus. Mes perimame tėčio pareigą teikti išlaikymą vaikui. Tuo pačiu būdu įgyjame teisę išsiieškoti tas skolas iš skolininko. Jeigu skolininkas teiktų, kaip nurodyta teismo sprendime, kas mėnesį nustatyto dydžio išlaikymą, tai mama į mūsų fondą nesikreiptų ir tokios skolos nesusidarytų. Reikia išlaikyti savo vaiką net ir po skyrybų“, – sako ji, pridurdama, kad iš tiesų, kai susikaupia didžiulės skolos, skolininkai nėra suinteresuoti oficialiai dirbti, nes 70 proc. jų pajamų išskaito antstolis.
A. Bulotienė informuoja, kad pareiškėja, kreipdamasi į Vaiko išlaikymo fondą, gali nurodyti savo arba vaiko banko sąskaitos numerį. Iki vaiko pilnametystės mama disponuoja tais pinigėliais vaiko naudai. Po pilnametystės ši teisė pereina pačiam vaikui.
Vaiko išlaikymo fondo direktoriaus pavaduotojos A. Bulotienės teigimu, ne visada dėl alimentų piktnaudžiauja tik vyrai. Štai visai neseniai baigta nagrinėti vieno skolininko byla. „Pasirodo, kad tėvas visą laikotarpį, nuo tada, kai teismo sprendimu jam buvo paskirtas vaiko išlaikymas, teikė vaikui grynais pinigais didesnį išlaikymą nei buvo priteista, pirkdavo drabužėlius ir pan. O mama buvo nesąžininga, neinformavo Vaiko išlaikymo fondo administracijos, ir mes visą laikotarpį jai mokėjome 165 litus. Išėjo taip, kad mergaitė gavo išlaikymą ir iš tėčio, ir iš mūsų.
Jeigu mes žinotume, kad yra teikiamas išlaikymas, nutrauktume išmokas. Todėl dabar turėsime šią sumą, kurią išmokėjome, išsiieškoti iš mergaitės mamos“, – aiškina A. Bulotienė.

Skolose paskendę šiauliečiai, nenorėdami prarasti socialinių pašalpų, priversti dirbti viešuosius darbus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.



