
A. Užkalnis: „Reikia mažiau klausyti žmonių, kurie sako, kad kažkas yra neįmanoma, ar kažko negali padaryti. Galima padaryti labai daug. Bet pirmiausiai reikia bandyti – jeigu nedarysi, tai tikrai niekas nepavyks.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Dina RAKAUSKIENĖ
Jei praleidote „Laiptų galerijoje“ vykusį susitikimą su nepakartojamu ir vieninteliu Andriumi Užkalniu, kurio tikriausiai nereikia pristatyti, belieka gailėtis. O gal ne? Juk ne vieną kamuoja klausimas – ar tas Užkalnis – publicistas, ar tik skandalistas. Kokią velniavą jis verda tuose savo tekstuose? Ir vis dėlto A. Užkalnis savo neretai agresyviais, negailestingais postringavimais, o ir pokalbiais televizijos laidose siekia įkvėpti ir paskatinti mąstymui. Galbūt vienas tekstas išsiurbs paskutinį kantrybės lašą, o gal spirs į užpakalį, o gal vožtels antausį. Gal pagaliau kontaktas su A. Užkalniu užbaigs vergovę kitų žmonių nuomonei, kurioje jūs dažnai vertinami kaip negalintis, nesugebantis, negabus, o jūsų svajonei aplinka – neįgali, skurdi, nepalanki ir dar visokia kitokia „negera“.
– Ar dažnai važinėjate po Lietuvą?
– Vis dažniau. Labai daug pradėjau važinėti, kai parašiau pirmąją knygą apie Angliją. Tada iš tikrųjų važinėjau tiek, kad praktiškai viso pirmojo leidimo honorarus išleidau važinėjimams po Lietuvą – ir savo benzinui, ir automobilio nuomai, kadangi tada gyvenau Britanijoje. Ir dabar stengiuosi važinėti kuo daugiau – man atrodo, kad tai yra neįkainojama. Labai lengva gyvenant tiktai Vilniuje įsivaizduoti, kad visa Lietuva gyvena kaip Vilnius. Ir labai lengva greitai atitrūkti. Bet visa Lietuva nėra tiktai Vilnius, Lietuva yra labai įvairi. Kelionės man yra didžiulė dovana, nes jaunystėje, vaikystėje po Lietuvą daug nevažinėjau. Aš gimęs Kaune, paskui gyvenome Vilniuje ir važinėjome daugiausiai po Dzūkiją, į Klaipėdą, į Kuršių Neriją. Iš tikrųjų iki 2009–2010 m. aš nebuvau apsilankęs nei Panevėžyje, nei Šiauliuose, nei Ukmergėje, nekalbant apie daugelį vietų.
– Temas atrandate šiose kelionėse?
– Aš sužinau, kas yra žmonėms įdomu. Jie labai atvirai klausia. Taip pat tikriausiai randu ir temų. Sukantis Vilniuje tarp redakcijų ir televizijų naujų dalykų nelabai daug pasimato, o keliaudamas pasikrauni kažkokio naujo matymo.
Ir aš iš tikrųjų labai stengiuosi, ir man dabar atrodo, kad Lietuvoje yra vis daugiau ką parodyti. Šiek tiek parašau, žmonės gal į tai atkreipia dėmesį. Man malonu prisidėti prie populiarinimo. Pavyzdžiui gerokai nustebau, kai Anykščiuose padarė medžių lajų taką – su „delfio žmonėmis“, su filmavimo grupe ten padarėme trumputę medžiagą. Vieta buvo nežmoniškai populiari – žmonės ten pradėjo važiuoti, paskui skundėsi, kad reikia didelėse eilėse stovėti, nes naują atrakciją užgriuvo lankytojai.
– Koks yra „kitos Lietuvos“ atotrūkis nuo Vilniaus?
– Nepasakyčiau, kad kita Lietuva yra mažiau išsivysčiusi. Žmonės čia gyvena, taip pat turi namus, automobilius, dar kažką, yra prekybos centrai, panašus komfortas – ko gero, dar ir didesnis. Maži atstumai, daugiau erdvės. Labai didelė dalis vilniečių gyvena susigrūdę, gyvenimo kaina sostinėje yra pakankamai didelė. Tai reiškia, kad gyveni daugiabučiuose nepažindamas aplinkinių žmonių.
Gyvenimo kokybė Lietuvoje net ir didesnė. Aš prieš daugiau nei penkerius metus jau padariau tą sprendimą – grįžti į Lietuvą iš Britanijos, nes mane vienas dalykas labai traukė ir jis visiškai pasitvirtino. Tai geresnė gyvenimo kokybė, nes mažiau laiko praleidi transporte, kamščiuose, daugiau laiko praleidi bendraudamas su žmonėmis ir darydamas tai, kas patinka. Todėl aš nepasakyčiau, kad yra atsilikimas. Tiesiog yra skirtingas gyvenimas. Mažos vietos, maži miestai, miesteliai, kaimai – jie turi savo gyvenimo tempą, bet tai nėra atsilikęs tempas, tai nėra blogiau negu kitur.
– O grįžote į Lietuvą, nes pasirinkote misiją – rašymą?
– Aš pasirinkau rašymą ir rašymas yra tai, iš ko aš tikriausiai daugiausiai uždirbu. Rašymas yra tai, kas mane maitina. Be televizijos, radijo. Žinote, aš galėčiau sakyti, kad grįžau, nes norėjau padaryti Lietuvą geresnę. Bet tikriausiai tai būtų ne visai nuoširdu. Mano vienas klasės draugas, biochemikas Daumantas Matulis maždaug tuo pačiu metu, kai aš gyvenau Britanijoje, praleido 12 metų JAV. Jis turėjo misiją ir sumanymą: norėjo Lietuvoje turėti tokią laboratoriją kaip JAV. Ir tai jam pavyko. Jis grįžo, yra labai sėkmingas mokslininkas, dėstytojas, prieš kelerius metus įvertintas Nacionaline premija. Jis turėjo misiją.
Aš, ko gero, labiau galvojau galbūt net savanaudiškai – apie tai, ko norisi man. Man buvo apie 40 metų, dar tiek nebuvo, kai aš sugalvojau grįžti. Ir aš tikrai nebenorėjau galvoti apie tai, kad štai man liko 27 metai iki pensijos Britanijoje. Aš nenorėjau taip praleisti gyvenimo. Buvau pakankamai laiko praleidęs didelėje organizacijoje, nuėjęs savo karjeros kelią, man atrodė, kad aš galbūt galiu pradėti gyvenimą iš naujo. Taip ir išėjo.
O kalbant apie misiją – gal kažkam tai bus pavyzdys, ką nors įkvėps arba įkvėpė gyventi taip, kaip jie nori. Jūs klausėte apie keliones po Lietuvą. Aš pakankamai daug važinėju, susitikinėju su jaunimu, studentais ir aukštesniųjų klasių moksleiviais, dalyvauju įvairiose karjeros dienose ir kituose renginiuose. Aš noriu jiems pasakyti, kad gyvenimas yra tikriausiai įvairesnis, negu kartais atrodo. Jeigu kažką norite daryti, tai greičiausiai ir galite, tik reikia labai norėti ir labai kryptingai stengtis. Ir neieškoti priežasčių, kodėl nedaryti, o ieškoti būdų, kaip galima tai padaryti.
Kai aš ketinau važiuoti į Lietuvą ir manęs klausė „ką tu darysi“, aš sakiau: rašysiu (tada dar daugiau vertimais užsiėmiau). O man sakė, kad aš iš šito nepragyvensiu, tai nėra įmanoma. Esą čia taip niekas nedarė, iš šito neįmanoma gyventi, iš rašymo Lietuvoje gyvena nebent Juozas Erlickas ir tai kažin. Reikia mažiau klausyti žmonių, kurie sako, kad kažkas yra neįmanoma ar kažko negali padaryti. Galima padaryti labai daug. Ir man dideliu įkvėpimu tapo prieš maždaug metus fotografas Algis Kriščiūnas, ilgametis žurnalo „Panelė“ dizaineris ir fotografas. Jis su žmona Jurga Baltrukonyte jau leidžia savo žurnalą ir jie prieš kelerius metus sugalvojo, kad nori žiemoti Ispanijoje, likusį laiką – vasarą – gyventi Lietuvoje. Ir nors visi sakė „neįmanoma“, jie paėmė ir padarė tai. Daugelis žmonių tikriausiai sakys, kad galbūt ne visiems tai gali pavykti. Bet pirmiausia reikia bandyti – jeigu nedarysi, tai tikrai niekas nepavyks.
– Iš jūsų straipsnių susidaro įspūdis, kad sarkazmu bandote išauklėti, išmušti tą mūsų provincialumą.
– Nepasakyčiau. Žinote, provincialumas išsimuša iš to, kas nori išsimušti iš to provincialumo. Man atrodo, kad kas norės būti provincialus ar uždaras, norės nieko nematyti manydamas „man ir taip viskas gerai, ir nemokykite manęs gyventi“, tai aš net nesitikiu, kad jį perauklėsiu.
Tačiau, mano manymu, tokia kartais pakankamai griežta ir agresyvi raiška galbūt išjudina tuos, kurie tiksliai nežino, ko jie nori, arba tuos, kuriems trūksta kažkokio nedidelio paskutinio postūmio. Man būna labai įdomu kalbėtis su žmonėmis savo radijo laidoje apie jų vaikystę, kaip jie susiformavo, kaip jie tapo tokiais, kokie yra dabar. Labai dažnai tose istorijose yra kažkoks postūmis, įvykęs jaunystėje arba vaikystėje. Kažkas galbūt juos įkvėpė mokykloje – galbūt mokytojas ar dar kažkas.
Praėjusią savaitę mano laidoje svečiavosi Katažina Zvonkuvienė. Jai gyvenimą pakeitė tai, kad kažkas ją sutiko vežioti iki muzikos mokyklos. Ji gyveno visiškai prie Baltarusijos sienos: muzikos mokyklos vietoje nebuvo, tėvai neturėjo pinigų ir galimybių, bet draugės tėtis pasiūlė kartu važinėti į muzikos mokyklą. Tai buvo mažytis sprendimas, kuris pakeitė žmogaus gyvenimą.
Ir kalbant su aktoriais, rašytojais, žmonėmis, kurie yra verslininkai ir pan., paaiškėja, kad visų istorijose yra tai: jaunystėje įvyko kažkoks mažytis dalykas, kažkokia mažytė pagalba, kurią jie tiesą sakant pagriebė ir iš to kažkas išėjo. Jeigu nepagriebsi galimybės, tai nieko ir nebus. Todėl tikiuosi, kad tai yra kažkam mažytis įkvėpimas, postūmis kažką keisti.
– Skaitant jūsų „oponentų“ komentarus, panašu, kad šie žmonės yra be humoro jausmo, likimo nuskriausti. Kaip jūs tai išgyvenate?
– Tiesą sakant, nežinau. Kai pradėjau darytis truputėlį labiau skaitomas, man atrodė, kad visos tos pašaipos arba piktumas – kaip nuo žąsies vanduo, nieko čia tokio. Bet aišku, kai yra pakankamai daug negatyvo, tai veikia. Ir nuo to apsivalyti yra nuolatinis darbas. O tikriausiai didžiausia pagalba yra bendravimas su gerais žmonėmis, nes gerų žmonių yra tikrai daugiau negu blogų, piktų. Tiktai pikti dažniausiai labai garsiai rėkia. Niekada nereikia susidarinėti nuomonės apie žmones iš interneto komentarų. Pradės atrodyti, kad čia yra vien tiktai pikti, pagiežingi, tulžingi žmonės, kurie laistosi purvais. Jų yra nelabai daug, bet jie labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio ir daug prirašo.
Jeigu yra šiukšlina gatvė, tai didžiąją dalį šiukšlių tikriausiai primėto labai nedidelis kiekis žmonių, kiti nešiukšlina, bet ima atrodyti, kad visi žmonės ta gatve vaikščiodami šiukšlina.
– Paskutiniame jūsų straipsnyje paminėtas L. Donskis. Jis kaip nors į tai sureagavo?
– Ne, nesureagavo. Man tai yra labai didelis klausimas. Parašiau labai nuoširdžiai, nes manau, kad atlaidumo netvarkai, pykčiui ir nusikaltimams yra iš tikrųjų per daug. Ir daug kas būtų galbūt kitaip, jeigu žmonės pasijustų asmeniškai atsakingi.
Žiūrėkite, tas automobilis, kuris Vilniuje įvažiavo į troleibusų stotelę. Kažkas tam bachūrui juk davė raktus nuo mašinos. Kažkas pagalvojo: ai, nieko gal nebus. Ar jis galvojo, kad raktus duoda kažkam labai neatsakingam nuo dvi tonas sveriančios mirties mašinos? Vaikui mažam juk neduosi peilio arba žirklių, arba elektrinio grąžto pažaisti. Čia lygiai tas pats. Toks visiško atlaidumo visiems propagavimas gali, o ir padaro daug blogo. Manau, L. Donskis yra labai išsilavinęs ir labai protingas žmogus, bet mano ir jo nuomonės labai dėl daug ko skiriasi. Aš žinau, kad jis tikriausiai panašiai galvoja ir apie mane.
– Kiek iš viso yra A. Užkalnių?
– Tiktai du: aš ir personažas. Mane asmeniškai pažįsta labai nedaugelis ir esu labai laimingas, kad taip yra. Taip tegu toliau ir būna. Nelabai įsileidžiu žmonių į savo namų aplinką. Nesu linkęs aptarinėti nei savo asmeninio gyvenimo, nei ko kito. Aš suprantu, kad žinomumo kaina yra. Yra pasikeitimų mano šeimoje ir skyrybos, kurios šią savaitę užbaigtos teisme. Kad bus žiniasklaidos susidomėjimas, žinau: man paskambina, aš sakau: taip, buvo. Žmonėms irgi pakankamai įdomu.
Man pasisekė, kad žiniasklaida Lietuvoje, skirtingai negu daug kam atrodo, yra pakankamai pagarbi. Ir, pavyzdžiui, man pavyko dukras išsaugoti nuo žiniasklaidos dėmesio. Nemanau, kad jos dėmesys yra kažkoks blogis. Tiesiog yra dukrų tėvo gyvenimas ir yra jų gyvenimas. Ir tai, ką aš darau televizijoje, radijuje ar spaudoje, joms nereikia šito „nešti“. Kai jos bus pilnametės, kai rinksis savo gyvenimo kelią, galės rinktis, kiek jos nori to viešumo. Dabar tėvo pareiga yra vaikus apsaugoti nuo viešumo.
– Ko tikitės iš susitikimo su šiauliečiais?
– Aš naiviai tikiuosi, kad bus dar ir naujų klausimų. Žinau, kad visiems žmonėms labai įdomu yra apie restoranus, valgymą tenai. Čia yra nesustabdomas dalykas, nuo kurio nepabėgsi. Dar šiandien rytą buvau vyninėje, R. Mikelkevičiūtės laidos filmavime, kur bandyta kalbėti apie rašymus ir knygas, bet viskas vis tiek 80 proc. išėjo apie valgymą restorane.
Bet su valgymu yra taip: kiekvienas su tuo turi santykį ir žmonėms tai yra labai įdomu. Ir nuo šito aš tikrai niekur nepabėgsiu, nors norėčiau. Norėčiau, kad jie matytų ir kitą mano veiklą. Valgymas restorane ir rašymas apie tai sudaro maždaug 10 proc. mano darbo laiko, tikrai ne daugiau. Bet taip jau išeina, kad žmonėms visgi tai yra įdomiausia.



