„Lietuvos be galo reikia kiekvienam iš mūsų, tik tyros, šviesios“, - kalbėjo A. Griganavičius.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko vakaras „Reikia tos Lietuvos“, skirtas gydytojo, visuomenės veikėjo, literato, Šiaulių miesto garbės piliečio Alberto Griganavičiaus 80-ies metų jubiliejui paminėti. Pasveikinti jubiliato susirinko kolegos, miesto šviesuomenė, žinomi kultūros veikėjai ir bičiuliai. Vakaro svečiai kalbėjo apie įvairiapusę neurochirurgo A. Griganavičiaus asmenybę, nenuilstamą jo darbą puoselėjant lietuvišką žodį ir žmogų.
Vakaras su muzika ir geru žodžiu
Neatsitiktinai vakaro metu skambėjo muzika, kurią dovanojo Šiaulių miestą garsinantys muzikantai – A. Griganavičius ištikimas aukštos prabos muzikos gerbėjas.
Gerų žodžių ir palinkėjimų jubiliatui negailėjo miesto valdžios atstovai, Šv. Kazimiero ordino D. Magistras Henrikas Armoška-Eismantas, vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio pirmininkas Aurelijus Veryga ir kiti. Laiške medikų vardu A. Griganavičių jubiliejaus proga sveikino Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinis direktorius Petras Simavičius. Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio kalboje apie A. Griganavičių liejosi padėka už sunkų ir nuoširdų darbą. „A. Griganavičius mus džiugina nepaprastu savo uolumu ir ištikimybe Dievui, tautai. Džiugina jis savo dainomis ir giesmėmis, nuoširdumu ir meile, pasiaukojimo naktimis gydant ligonius. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad A. Griganavičius prikeldavo ir mirusiuosius – tuos, kurie gulėdavo mirties patale“, - sakė E. Bartulis.
Lietuvos reikėjo visuomet
A. Griganavičius tikino: kiek save prisimena, visada jam reikėjo Lietuvos. „Visą gyvenimą reikėjo, nuo pat mažų dienų, kai prieš 70 metų teko netikėtai išvažiuoti iš tėviškės. Tėvai pasitraukė iš ūkio ir po to prasidėjo klajonės po Lietuvą. Mano tėvai turėjo drąsos ir pasiryžimo viską mesti, palikti ir išvažiuoti iš namų taip, kaip stovi. Bet tai buvo galimybė neatsidurti tremtyje, Sibire“, - sakė neurochirurgas. Kaip sakė A. Griganavičius, nuo pat mažens vaiko, paauglio akimis teko matyti, kaip nepaliaujamai skriaudžiama, nepaprastai žalojama buvo Lietuva. „Net ir pastaraisiais metais matau, kaip tai vyksta. Dabar gal šiek tiek pasikeitė skriauda – vyras prieš žmoną, tėvas – prieš sūnų, sūnus prieš tėvą. O kodėl taip vyksta? Dažniausiai alkoholis sukelia visas nesantaikas. Vis tiek vyksta karas, vyksta tai, ko neturėtų būti mūsų Lietuvoje. O tos Lietuvos be galo reikia kiekvienam iš mūsų, tik tyros, šviesios“, - kalbėjo A. Griganavičius.
Pasak neurochirurgo, gėrio Lietuvoje gali atsirasti kur kas daugiau – viskas priklauso nuo žmogaus. Tai yra paprasta, bet drauge ir sudėtinga. „Žmogus galėtų skirti daugiau gerojo dėmesio kitam žmogui. Tada nebus nesantaikų – tereikia išsišnekėti, išsiaiškinti, daugiau pabendrauti, nusišypsoti vienas kitam – ir būtų visai kitas gyvenimas. O dabar skubame, siekiame tik greičio, esame užsidarę, irzlūs, pikti. Juk žodis po žodžio, žiūrėk, jau – kivirčas, nesantaika. Tuomet išyra šeimos, vaikai lieka beglobiai, be tėvų. Kam to reikia? Tad užuot stiprėję silpstame“, - mintimis dalijosi neurochirurgas.
Devyni amatai...
A. Griganavičiui iki šiol sunku pasakyti, kokią veiklą labiausiai mėgo, kadangi interesų ratas buvo ir tebėra platus. „Ėjau ten, kur reikia, bet daug nepadariau, ką privalėjau. Neužteko gal jėgų, gal sveikatos, o gal laiko nebuvo. Užsiėmimų buvo be galo daug ir įvairių. Buvo toks laikas, kad negalėjau sėdėti namie, negalėjau žiūrėti, kaip viskas vyksta, ir turėjau pats visur dalyvauti. Ir dabar dar išliko tokie patys siekiai, nors jėgos ir nuotaikos – nebe tos“, - sakė A. Griganavičius.
Reziumuodamas savo veiklą neurochirurgas juokavo, kad jo veiklai apibūdinti tiktų populiarus posakis devyni amatai – dešimtas badas. „Tačiau kai kas išėjo išties gerai“, - patikino gydytojas.
Neurochirurgas neslepia, kad mediko darbas – išties nedėkingas ir be galo sunkus. „Sunku, kai matai, kad žmogus guli mirties patale, ir manai, kad jam nebus galimybės suteikti pagalbą. Juk jis čia pat žus – jeigu ne šiandien, tai rytoj. Bet vis tiek susikoncentruoji vienam darbui. Juk esi tas, nuo kurio priklauso žmogaus gyvybė. O anuomet sąlygos buvo be galo sunkios, ypač sovietiniais laikais, kai nebuvo jokių sąlygų nei žmogų ištirti, nei instrumentų operacijai atlikti ir panašiai“, - kalbėjo neurochirurgas. Dabar, pasak jo, didžiulės medicinos galimybės kur kas labiau palengvina medikų darbą.
