Zita KATKIENĖ

Vyriausia šiaulietė Emilija Krištopaitienė jau atšventė 109-erių metų jubiliejų. Spalio 15 dieną į dukters Valerijos namus, kuriuose beveik keturis dešimtmečius ir gyvena jubiliatė, susirinko per 40 žmonių. Trys dukros, septyni vaikaičiai, 15 provaikaičių ir du proprovaikaičiai – tai tos galingo medžio, stipriai besilaikančio šioje žemėje... antrą šimtmetį, šakos. 

 

„Gerai gyvenome: niekada nesipykome, niekada nesibarėme“, - paklausta, kaip pavyko tokių gražių metų sulaukti, atsako vyriausioji Šiaulių gyventoja. Gal tokie metai, o gal ir toks gyvenimas, bet Emilijos Krištopaitienės prisiminimai iš praeities – tik geri.

Kutaičių kaime (Panevėžio rajonas) savo namus pasistatė Petras ir Emilija Krištopaičiai. Petro Krištopaičio tėvai 70 hektarų žemės dovanojo savo vaikams, tad Petrui ir atiteko nemažas tėvų žemės gabalas, kuriame ir namai iškilo. 

Gimė Petrui ir Emilijai trys dukros. Vyriausioji Janina jau mirusi. Antroji Genovaitė – 77-erių metų, šiuo metu gyvena Panevėžyje. Jauniausiai Valerijai – 76-eri. . 

Jaunystėje E. Krištopaitienė dirbusi visus ūkio darbus. „Ir plunksnas plėšiau, ir audžiau, ir verpiau“, - sako senoji. 

Pamena ir duktė Valerija – namie visada buvo audimo staklės, buvo ir verpstė. Mama ir į laukus su tėvu išeidavo. 

„Mums buvo iškasta duobė – į ją visas tris sukeldavo į laukus išeidami tėvai. Grįždavo pietauti – išimdavo, pamaitindavo. Išeidami iki vakaro – vėl į duobę“, - prisimena savo vaikystę 76-erių metų moteris. 

Valerija savo mamą pamena visad besirūpinančią vaikais, daug dirbančią. Tačiau labai griežta ji nebuvusi – tėvas buvo griežtesnis, reiklesnis savo vaikams. 

Emilija Krištopaitienė mena, kad dukrų griežtai nelaikė – į šokius leisdavusi, kada jos norėjo...

Nors Emilijai Krištopaitienei teko išgyventi du karus, tačiau šeima nuo jų nenukentėjo. Žmonės gyveno ramiai, anot Valerijos, jokiose politikose nedalyvavo. „Karo metu gyvenome kaime – aplinkui šaudė, sproginėjo, matėme, kaip Šiauliuose degė, bet mūsų nelietė. Į kiemą buvo atėję ir vokiečiai, ir rusai, bet visi buvo geri, sakė mums nebijoti“, - prisimena vaikystę Valerija. 

Tik nuo tremties teko iš namų bėgti. Spėjo šeima pabėgti, teko gyventi Kupiškyje. Kai grįžo, namas jau buvo nacionalizuotas, žemė atiteko kolūkiui. Tačiau grįžusios šeimos valdžia nenuskriaudė – namus sugrąžino, kur dukterys ir užaugo. 

Sulaukęs 60-ies metų mirė Petras Krištopaitis. Tada ir mama, jau sulaukusi pensijos, nebenorėjusi viena kaime likti, sutiko į dukters namus keltis gyventi. Nuo tada ji šeimoje... šeimininkės teisėmis. 

„Ji visada vadovauja – ir anūkių, kai mažos buvo, visada klausdavo, ar pamokos paruoštos. Mūsų visada klausia, ar darbai padaryti, ar daržai pasodinti, ar nuimti?“ - šypsosi moteris.

Nepavyko nei iš pačios patriarchės, nei iš jos dukters sužinoti ilgaamžiškumo recepto. Neturėjusi Emilija Krištopaitienė jokio labai mėgiamo maisto, nes valgė viską, ir kaip lietuviai įpratę – riebiai. 

„Ir lašinius mėgdavo“, - šypsosi Valerija, iki šiol besirūpinanti mamos mityba. 

„Lašinukų nebevalgau, bet mėgstu vištieną, kralikieną – riebios nebevalgau“, - pasakoja senoji. Paklausta, ką mėgstanti labiausiai, moteris sako, kad valgo viską, „Prineša man – kas skaniausia... Visko prineša...“ - sako Emilija. 

Duktė priduria, kad nevalgo mama tik... košių, nors jos ir sveikos, ir skanios. „Ji išpila į šiukšlių dėžę ir pasako, kad daugiau nevirčiau“, - pasakoja moteris.

Ir per jubiliejų, kai visa giminė buvo susirinkusi, jubiliatė valgė ir silkės, ir saldumynų, šokoladą ypač mėgsta. Išgėrė ir taurę šampano, ir brendžio, kurį mėgsta. „Bet daugiau – ne. Taip ji visada darydavo – išgeria taurelę kitą ir daugiau – ne, neįsiūlysi“, - pasakoja duktė. 

Nors šiandien Emilija Krištopaitienė be vaistų neišgyvena, ją vargina kraujospūdis, bet sunkiai sirgti niekada neteko. 

„Kojų nepakeliu – tai blogiausia“, - pasakoja senoji ir prisimena, kad tada, kai galėjo vaikščioti, buvo geriau gyventi. 

Prieš septynerius metus ir akys aptemo. Tačiau gali girdėti ir tuo džiaugiasi. 

„Aš visada klausau radijo, žinių, sveikinimų koncerto“, - sako E. Krištopaitienė, puikiai ne tik girdinti, bet ir skirianti artimųjų balsus. 

„Poterius kalbu ir radijo klausaus. Pavalgau ir miegu“, - taip savo dieną apibūdina senolė.  

Pavasarį tik buvo sveikata sušlubavusi, be medikų ir raminamųjų nebūtų pavykę įveikti keisto sveikatos sutrikimo“, - mena artimieji. 

Tačiau šiandien – viskas gerai. Emilija Krištopaitienė džiaugiasi jai skirtu dėmesiu, džiaugiasi dovanomis, kurias dovanojo ne tik artimieji, bet ir Savivaldybės atstovai, kurie įteikė puokštę rožių ir 500 litų. Artimieji priduria, kad dovanos mamą visada labai pradžiugina. O ypač, kai gauna pinigų. Juos moteris labai vertina. 

 

Šiauliuose, pasak Šiaulių miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Videtos Samienės, šiuo metu gyvena aštuoniolika šimto ir daugiau metų sulaukusių šiauliečių. Metų pradžioje tokių buvo net 25. Septynių jau nėra, kitas ir jubiliejaus datos nesulaukė.