Siekti ar nesiekti aukštojo mokslo yra kiekvieno laisvas pasirinkimas. Kita vertus, kartais priimant sprendimus būtina kažkam įsikišti. Akivaizdu, kad valstybės rankose esama pakankamai finansinių svertų, kad padėtis aukštosiose mokyklose iš esmės pasikeistų. Štai kilstelėjus konkursinį balą pirmakursių mažėja. Vieni tokį pasikeitimą vertina gana teigiamai ir sako, kad reikia leisti konkurencijai atlikti savo darbą. Kiti – ragina atsibusti ir džiaugtis, kad mūsų valstybėje dar nėra išblėsęs noras studijuoti.
Kiekybė nenulemia kokybės
„Minimalaus konkursinio balo kilstelėjimas į aukštąsias mokyklas iš esmės lėmė, kad prasčiausiai besimokantys asmenys į jas neįstojo. Tai yra gerai, tačiau iš esmės problemos neišsprendžia. Mažindami studentų skaičių sprendžiame tik vieną problemos pusę – kiekybę, bet tai nelabai ką pasako apie studijų kokybę“, – „Šiaulių naujienoms“ sako ekonomistas Rokas Grajauskas.
Ekonomisto teigimu, pagrindinė problema yra ta, kad Lietuvos aukštosios mokyklos nepasižymi itin aukšta studijų kokybe. Tarptautiniai vertinimai ir tyrimai rodo, kad dėl to valstybė turi imtis atitinkamų priemonių.
Vienas iš geriausių problemos sprendimo būdų – mažinti krepšelių skaičių, kelti stojamąjį balą. Pasinaudojus tokiomis finansinėmis priemonėmis universitetai būtų priversti labiau konkuruoti dėl savo studentų ir gerinti studijų kokybę. Akivaizdu, nebesugebantys pritraukti daugiau studentų užsidarytų arba pradėtų jungtis su kitomis aukštosiomis mokyklomis ir pan. Tokiu būdu rinkos sąlygomis pasiektumėme mažesnio kiekio studentų ir aukštesnės studijų kokybės.
Kitas problemos sprendimo būdas – mažinti fiksuotus valstybės asignavimus. Ekonomistas pasakoja, kad šiuo metu pagrindiniai universitetai apie pusę savo biudžeto surenka iš europinių pinigų ir finansavimo iš valstybės biudžeto. Tai reiškia, kad reforma, kuri buvo pradėta įgyvendinti ekonominės krizės metais, šiandien nebeduoda gerų rezultatų. R. Grajausko nuomone, dabar mes vėl grįžtame prie sovietinių laikų, kai svarbiausia buvo gauti kuo didesnį finansavimą ir nesirūpinti studijų kokybe.
„Europinių projektų universitetuose yra šimtai. Šiuo atžvilgiu universitetai gerai prisitaikę. Žino, kaip tuos konkursus ir projektus laimėti, bet tai niekaip neprisideda prie geresnės studijų kokybės. Todėl belieka laukti, kol europiniai fondai baigsis. Tuomet universitetams atsiras spaudimas kažką daryti. Pavyzdžiui, stengtis pritraukti daugiau studentų iš užsienio“, – svarsto finansų ekspertas.
Nepasiekia efektyvaus rezultato
Tyrimai rodo, kad Lietuvoje neatitikimas tarp įgyto išsilavinimo ir dirbamo darbo yra vienas didžiausių Europoje. Aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys dirba darbus, kuriems tokios kvalifikacijos nereikia. Tai nenaudinga nei valstybei, nei pačiam žmogui.
Kitaip tariant, asmuo yra priverstas daug metų praleisti aukštosiose mokyklose, kai to visai nereikia. Anot ekonomisto, tokiu atveju geriau iš karto pradėti dirbti arba mokytis amato profesinėje mokykloje.
Bet jeigu žmogus nori mokytis ir žino, kad ieškos darbo, kuris atitiktų jo kvalifikaciją, vertėtų visą dėmesį skirti tik studijoms. Jeigu būtų bandoma suderinti mokslą su darbu, nukentėtų studijų kokybė. Yra logikos ir mąstant, kad reikėtų trumpinti studijų laikotarpį, tačiau su išlyga, kad nenukentėtų pats studijų intensyvumas.
„Aš už tai, kad reikia trumpinti studijų laiką ir didinti intensyvumą. Tokiu atveju studentams dirbti nelabai išeitų ir liktų tik motyvuoti, kuriems išsilavinimas iš tiesų reikalingas. Tuo tarpu kiti turėtų siekti profesinio išsilavinimo. Tai tikrai nėra blogai, turint omenyje, kad su aukštuoju daugelis lietuvių vis tiek dirba tokio išsilavinimo nereikalaujančius darbus“, – pastebi R. Grajauskas.
Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad šiandien tėvai savo atžalas yra priversti išlaikyti ilgiau negu bet kada anksčiau.
Ekonomistas sako, kad tai nėra labai blogai. Tokią situaciją galima apibūdinti kartų solidarumu. Jeigu tėvai finansiškai padeda savo vaikams, leidžia jiems įgyti išsilavinimą, vadinasi, jie investuoja į vaiko ateitį. Kai vaikai išaugs, jie padės savo tėvams. Tai optimalus modelis, kuris leidžia pasiekti geresnių rezultatų.
Jeigu atžala negauna tėvų paramos, turi mokėti už studijas ir tuo pačiu dirbti, tada nukenčia jo studijų kokybė. Valstybė šiuo atveju gali atlikti savo vaidmenį ir toliau garantuoti nemokamą mokslą geriausiai besimokantiems. Taip pat galima paimti paskolą su valstybės garantija ir grąžinti paskolą per kažkiek metų. Tačiau pašnekovo nuomone, visada geriau, kai studentams finansiškai padeda tėvai arba kas nors kitas iš artimųjų rato.
Įsisuka užburtas ratas
Tuo tarpu socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka paaiškina, kad į aukštąsias mokyklas įstojo mažiau pirmakursių dėl sumažėjusio gimstamumo. Jeigu sovietmečio paskutiniais metais vienai moteriai tekdavo 2,1 vaiko, tai prieš dvidešimt metų jis buvo sumažėjęs iki 1,2. Jeigu tokio amžiaus žmonių yra mažiau, natūralu, kad ir pirmakursių skaičius skiriasi.
Dėstytojas nemato problemos ir dėl to, kad šiuolaikiniai studentai ilgiau mokosi. Tiesiog darbo rinkoje nemokytam asmeniui nelabai yra ką veikti.
„Iš tiesų yra tokių, kurie nelabai mėgsta mokytis. Tačiau jie patys ir jų tėvai mato, kad nebaigęs aukštojo mokslo nelabai gali susirasti darbo. Net tose darbo vietose, kur aukštasis išsilavinimas nėra reikalingas, darbdaviai prašo diplomo. Iš dalies tai yra suprantama. Tas žmogus, kuris studijuoja, subręsta socialiai, išmoksta bendrauti, savarankiškai susirasti informaciją. Tai bendrosios kompetencijos, kurios reikalingos kiekviename darbe. Dabar be diplomo gali dirbti tik nekvalifikuotus darbus už minimalų atlyginimą. Todėl siekis įgyti aukštąjį išsilavinimą yra normalus“, – tvirtina R. Lazutka.
Jis pritaria R. Grajausko išsakytai minčiai, kad studijų nereikėtų derinti su darbu, nes taip nukenčia studijų kokybė. Studijų programos taip suplanuotos, kad per savaitę paskaitoms reikia skirti keturiasdešimt valandų ir atlikti namų darbus. Taigi, studentai studijuoja visu krūviu lygiai taip pat, kaip dirba suaugę žmonės.
Jeigu besimokantis asmuo susivilioja darbo užmokesčiu, nuo to nukenčia mokslai. Universitetai, dėstytojai pradeda taikstytis su tuo, kelti mažesnius reikalavimus, nebeužduoda namų darbų ir dėl to nukenčia studijų kokybė. Kitaip tariant, aukštosios mokyklos yra priverstos pataikauti studentams, nes būtent nuo studentų skaičiaus priklauso jų finansavimas.
Ragina nenustoti mokytis
R. Lazutka sako, kad niekada nebus per daug asmenų, baigusių aukštąjį mokslą. Jis stebisi, kodėl šiuolaikinėje visuomenėje yra smerkiamas noras mokytis.
„Noras studijuoti, įgyti aukštąjį išsilavinimą dar jokioje visuomenėje nebuvo smerkiamas. Smerkia tik tie, kuriems reikalinga pigi darbo jėga. Verslininkams paranku apmokyti darbuotoją per kelias valandas ir nebesirūpinti jo ateitimi. Kai vieniems atsibosta dirbti už minimalų atlyginimą, pasisamdo kitus. Todėl galima suprasti verslininkų interesą, tačiau tiesa ta, kad aukštasis išsilavinimas dar niekam nepakenkė“, – pabrėžia pašnekovas.
Todėl, anot jo, vertėtų labiau susirūpinti tais asmenimis, kurie nenori nei dirbti, nei mokytis. Štai, pavyzdžiui, turtingose valstybėse jaunuoliai vengia nekvalifikuoto darbo ir nenori dirbti už minimalų atlyginimą, nes jaučiasi labiau išprusę. Taip pat nenori ir studijuoti, nes valstybė ir taip gerai jais pasirūpina.
Todėl mums reikėtų džiaugtis, kad atsiranda tokių, kurie dar nori mokytis. Tad būtina sudaryti palankias sąlygas, kad žmonės galėtų studijuoti, aišku, tik nemažinant reikalavimų aukštosioms ir nebloginant studijų kokybės.
Dėstytojas pastebi, kad jeigu daugės išsilavinusių žmonių, atsiras ir paklausa tokiam darbui. Štai ir dabar po truputį atsiranda užsienio investuotojų, kuriems reikalingi kvalifikuoti darbuotojai. Tačiau viskas klostosi ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Kol tokių įmonių nėra labai daug, kai kurie nemato perspektyvų mokytis, o kai kvalifikuotos darbo jėgos nėra, tuomet ir įmonės nesikuria.
„Gaila, kad Lietuvoje formuojamas požiūris, esą išsilavinimas – Lietuvos rykštė. Dar niekada išsilavinimo poreikis nebuvo vertinamas taip negatyviai. Kodėl mes turime orientuotis tik į tuos verslininkus, kurie galvoja tik apie pelną ir stabdo valstybės pažangą? Tegul žmonės tik mokosi“, – pabrėžia R. Lazutka.
