Šiaulių miesto garbės pilietis Stasys Gliaudys atkreipė miestiečių dėmesį į Miesto tarybos sprendimą, kuriuo dabartinės Nacionalinių lėlių muziejaus patalpos skiriamos verslo organizacijai („Šiaulių naujienos“, birželio 18 d.). Straipsnyje akcentuota muziejaus edukacinė funkcija, jo svarba ugdant mažuosius šiauliečius. Tačiau esama ir kitų svarbių aspektų, kurie kelia nerimą dėl tokio Tarybos sprendimo.
Pirmiausia – muziejaus iškėlimas rodo visišką nepagarbą kuriantiems šiauliečiams. Juk muziejaus eksponatai nenuilstančios keliautojos mokytojos Elvyros Balčiūnaitės kaupti daugelį dešimtmečių, jie padovanoti miestui, o miestas tarsi sako: baisi čia dovana – lėlės. Tai paprasčiausiai įžeidu. Todėl atsiprašau mielos mokytojos ir jos bendražygių, su didžiule meile kūrusių įstabią ekspoziciją. Atsiprašau, nes ir mano balsas lėmė dabartinės Tarybos sudėtį.
Antra, apie ką priimdama sprendimą Taryba nesusimąstė, – pats ekspozicijos įrengimas. Tik neišmanėlis gali galvoti, kad lėles galima paimti, pernešti į kitas patalpas, ten vėl išdėlioti, ir, kaip žmonės sako, baigtas kriukis. Iš tiesų visi, kam yra tekę rengti parodas ar muziejų ekspozicijas, pasakys: TAM REIKIA IŠMANYMO. Ne kiekvienoj vietoj padėsi, ne visur tas eksponatas kalbės lankytojui, ne bet kaip vieną eksponatą su kitu suderinsi. O perkelti tektų per 1000 lėlių, atkeliavusių daugiau kaip iš 100 šalių. Tai kodėl neįvertinam su meile atliko puikaus darbo, kodėl draskom, kodėl griaunam?
Ir trečia. Tokie sprendimai tikrai neskatins miestiečių kurti savo miestą, jam dovanoti savo turimas vertybes. Iš tiesų – kam tai daryti, jei vienu ypu gali pasijusti pažemintas.
Mieli Tarybos nariai, jūsų valioj sprendimus priimti, jūsų valioj juos pakeisti. Ar tikrai mieste, net jo centre, nėra tinkamų patalpų konsultacijų kontorai? Ar tikrai griaudami kuriame gražesnius, patrauklesnius Šiaulius? Gal vertėtų nepamiršti, kad muziejus traukia turistus, o svečiams Šiaulių centre ne daug ką turime parodyti. Ypač – kitų tautų kultūros atspindžių. O juk šis muziejus kaip tik rodo ir mūsų domėjimąsi kitų tautų kultūra, ir pagarbą jų įvairovei. Tai gal verčiau kurkime, o ne griaukime?
